Kai išsipildymą žadės už lango obelys,
palinkę po našta baltų žiedų,
nueik, mielasis, po senuoju mūsų topoliu,
nueiki ir pašauk mane vardu.
Ir nesvarbu, ar būsiu aš po kapo akmeniu,
ar ošiu berželiu žaliu pakelėje,
vistiek žinosiu, kad mane tu atmeni,
kad gyvenu dar tavo širdyje.
Gal kada nors po begalybės metų
kitoj visatoj, po kitu dangum,
nežinomuose ateities verpetuose
vėl tapsiu aš brangiausiu tau žmogum.