Kai smegenys išeina pasivaikščioti

Krentu lyg akmuo į žemę paleistas.
Nejaučiu skausmo, nieko nejaučiu.
Tik tai šaltis ir mano vidus apleistas,
Bet tokius dalykus vadinu niekučiu.

Šąla rankos ir nosis šalta,
Bet labiausiai tai pėdos...
Kenčia galūnės. Kame problema?
Gal jaučiasi per daug vienos?

Ausyse skamba kažkas paslaptingai,
O aš tik niūniuoju iš lėto.
Melodija vis dėl to skamba didingai,
Bet į ritmą mane nekaip mėto.

O mintys? O kokios mintys mane aplanko?
Nelanko niekas, tik ateina pasiskųsti.
Ateina ir išeina ir mano durimis vis tranko.
Vargšės durys, o trankymas, kad net gali pasiusti.

Tikriausiai ateityje būsiu maišų kabykla.
Jau po truputį pratinuos prie to.
Bet aš nenoriu, labai nenoriu būti tokia.
Deja, padaryti nieko negaliu, nepakeisiu likimo.