Kai muzika nutils po nudegimų
Jos žalvarinis balsas nevaitos,
Aš tebelauksiu bangmūšoj paklydus
Po šonkauliais suvirpančios dainos.
Po kepure Napoleonės
Bebaimė užkariautoja širdžių.
Pajūrio vėjai maudosi sijonuos
Ne motina – nė vieno neguodžiu.
Ne trumpalaikio laukiu išrišimo,
Ne poteriais man širdį užliūliuot.
Jei mano dienos slenka išsigimę
Kokiu saiku galiu metus matuot?
Išdegęs rojus, stagarai iš sodo
Prisirpusio sultingo ir vaiskaus
Iškėliau kirvį (pjūklo mat neduoda)
Ir atminties hektarą išguldžiau.
Sudegus muzika prieš pilnatį sustūgo
Sulaukiau atgarsio – įvėrė statmenai
Žaibu dangus. Prikniedijo statulą
Prie akmeninio kranto amžinai.