Girtuoklis

Ruduo šlitinėjo apgirtęs -
Jam svaigo iš baimės galva.
Taip greitai prabėgo rugsėjai,
Jau gruodis sugrįš su daina.

Daina apie tamsą ir šaltį,
Piktai nužarstytus lapus,
Atsineštą vėją ir mirtį,
Sulopytus rudens skvernus.

O būta gražumo rugsėjį,
Kai saulės skaisčiuos spinduliuos,
Ruduo nusimaudęs kas rytą
Linksmai bėginėjo laukuos. 

Jis skrido per visą pasaulį
Ir puošėsi lapais klevų!
Dabar smilkiniai jo pabalę,
Širdis sustingdyta ledu.

Norėtų prasmegt skradžiai žemę,
Bet bijo tamsos, aklinos,
Ne kurmis jisai, kad gyventų
Arimuos žemės juodos.

Štai juokiasi kurmiai nuogi
Geltonoj žolėj sutūpę
Naktis jiems visai nebaisi -
Jei ką - pasislėps po kopūstu.

Jie žvelgė į rudenio paltą
Ir tyčiojosi šaukdami:
- Žiūrėkite, eina kaliausė!
Iš juoko susprogti gali...

Iš klėties išėjo ruduo
Papylęs saujelę kaštonų...
Kai gilėmis snigo naktį
Iš apsiausto juodo, geltono...