Jautriai rašai, bet dar pabrandink, aš tai kokią savaitę savyje nešioju, parašau, suplėšau... perdirbu įkeliu ir.... sudirba, su žemėm sumaišo... Tada kaip skaudaaaaa. Suprantu tave :)
Rašiau susirietęs kamputy:
Na, kam dabar imt taip ir gesti? -
Tu rimą pajunk lyg bėrutį
Ir vėlei galėsi pratęsti
Litaniją kitą Kūrėjo. Poezija -
Ne gonorėja, bet kartais
Į chronišką virsta puikiausią juk virsmą. ;)
manau, parašyta neblogai pats esu, tik mėgėjas ir visad sakau, tik ką galvoju šiame darbe radau nuoširdumo ir manau neblagai, kad juo dalinatės nors tai taip neįprasta juk esam lietuviai vis gi :)
Mielas Pranai, aš visada su eilėmis pykstuosi... Mat tik užsimanau ir turiu parašyti, o pasirodo ne tip paprasta... taigi buvau dulke - liksiu dulke... Bet gal pavyks kitiems geriau nei man? Ti ir linkiu. O savo pažado nekurti eilių vis neištesiu, nes kažkoks kipšas liepia atkakliai rašyti...
Nepykite, jeigu kas pabars.
Labai aukšta nata užgiedojote... Sakyčiau, net labai aukšta. Ir nereikėtų taip pyktis su eilėraščiu, vadinant jį kraugeriu. Jūs jo laukite, tikėkite juo ir jis būtinai ateis.
Dabar gi akivaizdu, kad judu nesantaikoje. Susipykę.