Tapytojas (III)

Tik nubudus pajutau, jog lovoj guliu viena. Net nenorėjau atsimerkti, nes bijojau išvyst kiaulidę – vakar su Benu nusiaubėm namus. Įsigudrinom net pažaisti pagalvių karą. Kažkur turėjo vartytis du vyno buteliai, lėkštės su alyvuogių ir sūrio likučiais ir... rūkyta dešra, kurios užsimanėm labai netikėtai. Ji visai nederėjo prie vyno, bet kas mums, jauniems ir kvailiems, rūpi. Niekad nebuvom snobai. Ant grindų vakar išvertėm mano filmotekos lentyną (ieškojom siaubo filmo vakarui, išsirinkom “Švytėjimą” ir “Tamsą”). Blogiausiai turėjo atrodyti suknista sofa, ant kurios abu sumigom antram filmui nepasibaigus. Tikriausiai Benas išėjo į darbą. Galėjo mane ir pažadinti. Kažkodėl jaučiausi irzli. Labiau už viską dabar troškau juodos kaip naktis kavos ir... o, Dievulėliau, arba mano pilkosiose ląstelėse pradėjo ganytis balti arkliai, arba aš užuodžiau tamsutėlę Arabica. Išgirdau artėjant žingsnius. Mano lovos kraštas įdubo. Vis dėl to jis neišėjo, Benas liko ir dabar atnešė į lovą kavos. Manyje sumišo vaikiškai tyras džiaugsmas ir neaiški, baugi nuojauta. Vos sulaikydama nervingą šypseną nusprendžiau apsimesti miegančia. Šilta ranka palietė mano plaukus, paglostė galvą.
-  Miegi, - sušnibždėjo tylus balsas. Kaip įmanydama bandžiau neišsiduoti, nes darėsi įdomu ką jis darys. Išgirdau kaip į stalą tyliai barkštelėjo kavos puodelis. Aromatas buvo dieviškas, mėgavausi juo. Staiga pajutau ant savo kaktos šiltą Beno lūpų prisilietimą. Jis truko ilgokai. Nebeištvėriau ir atsimerkiau. Jis iškart atsitraukė. Mačiau, jog nesumoja ką daryti.
-  Labas rytas, Benai, - pasakiau nuoširdžiai šypsodamasi. Jis taip pat su palengvėjimu nusišypsojo. Kelias akimirkas žiūrėjom vienas į kitą lyg pirmą kartą matytume kažką labai artimo ir gražaus. Atsisėdau lovoje ir ištiesiau ranką link puodelio. Benas man jį padavė.
-  Kodėl tu ne darbe, - paklausiau.
-  Nes sekmadienio ryta mieliau pasitrinčiau tavo virtuvėje nei darbe. Vyksta kažkokia konferencija, bet dėjau aš ant jos, nusiunčiau Artūrą, tą naujoką. Kepu blynus. Tokius kaip tu man kepdavai studentiškais laikais, su sūriu ir dešrele viduj.
-    Tu juokauji, ar čia siaučia nauja gripo forma, paverčianti tokius kaip tu svajonių vyrais?, - kandžiai pajuokavau. Bet Bi greit sumojo kaip atsikirsti:
-    Juk žinai, kad stengiuosi išlaikyti svajonių vyro etiketę prieš moteris su kuriomis miegu.
Tai buvo vienas iš tų juokelių, už kuriuos Bi gaudavo visai nemoterišką mano kairiojo kumščio smūgį petin.
      -    Ne, brolau, tu taip elgiesi tik su moterimis, su kuriomis dar ketini permiegoti.
      -  O iš kur tu tikra, kad neketinu to su tavimi?, - niekšiškai šyptelėjo.
      -  Ne tau, Martynai mėlynas..., - bet nespėjau baigti dainelės, nes Benas šuoliais nukūrė į virtuvę, iš kurios sklido svylančių blynų kvapas. Sėdėjau lovoje, gėriau kavą ir šypsojaus dėl kvailų Beno juokelių. Buvom pažįstami jau penkis metus ir visą tą laiką erzinom vienas kitą panašiomis užuominomis. Bet niekad nei vienam į galvą neatėjo, jog tai galėtų būti tiesa. O gal..? Iš mano veido dingo šypsena. Negalima veltis su bičiuliu į tokius santykius, nes rizika prarasti draugą labai didelė. Nei už ką to neleisiu. Šokau iš lovos, pasijungiau muziką ir nupėdinau į virtuvę. Benui vis tik pavyko iškepti kelis nesusvilusius lietinius su sūriu ir dešrelėmis. Pusryčiai buvo nuostabūs. Šypsojomies kaip du katinai prie pieno dubens. Po to Bi padėjo man susitvarkyti suverstą kambarį, kartu suplovėm indus ir jis išbėgo. Jam išėjus prisileidau karštą vonią su persikų ir vanilės kvapo putomis, išsitiesiau joje ir ėmiau svarstyti ką šiandien galėčiau nuveikti. Galvoje sukosi keli įdomūs varantai, kol staiga prisiminiau paslaptingąjį tapytoją. Tikriausiai tvarkydama kambarį būsiu išmetusi jo telefono numerį. Bet kaip ant popieriaus mačiau mintyse skaičius 97-82-46. Po vonios tik įsisupusi į chalatą pabandžiau paskambinti. Neįsivaizdavau, ką turėčiau pasakyti, bet mane vedė aklas smalsumas. Klausydama signalo telefone prisiminiau Aleksandro paveikslą, sukrėtusį mane taip, kad visą naktį sapnavau nepadorius košmarus. Pasijutau dėkinga Benui. Jo glėby šiąnakt puikiai išsimiegojau.
      -  Abonento telefonas išjungtas arba yra už ryšio zonos ribų, - išgirdau moters balsą telefone. Tą akimirką man palengvėjo. Vis dėl to tą pačią dieną dar kelis kartus rinkau jo numerį. Ir visus kartus niekas neatsiliepdavo.
Po vonios įlindau į žieminę sportinę aprangą ir išbėgau palakstyti netoli senamiesčio esančiame parke. Norėjau atsikratyti neaiškios mane kaustančios įtampos. Bėgdama visad jaučiu palengvėjimą. Tarsi tą akimirką teegzistuotų tik mano laukinė prigimtis, instinktai. Kiekvienas raumenų susitraukimas ir atsipalaidavimas veikia nuotaiką geriau nei seratonino injekcija. Grįžusi radau telefone kelias žinutes. Viena iš jų buvo nuo Ritos – bičiulės, su kuria nesiskiriame nuo vaikystės laikų. Kvietė eiti į teatrą. Visai netroškau žiūrėti kokios modernios tragedijos, bet Rita nuramino, jog rodys smagią komediją pavadinimu „Paleistuvis“. Sukikenau pagalvojusi, kad į tokį spektaklį reiktų nusivesti ir Beną.
Spektakliui ruošiausi kruopščiai – įlindau į kelius siekiančią aksominę juodą suknelę ilgomis prigludusiomis rankovėmis, bet apnuoginančia pečius. Ant kaklo užsisegiau kuklų dirbtinių perlų vėrinį. Plaukus susukau į kuodą ir susegiau. Lūpas padažiau raudonu lūpdažiu. Subtili užuomina į retro. Kažkodėl užsigeidžiau, kad mane dabar pamatytų Benas. Dievaži, kaip kvaila, jis kirba mintyse visą dieną. Vėluoju. Vis per tą kvailą staipymąsi prie veidrodžio. Įšokau į juodus ilgaaulius su nedideliu kulniuku, griebiau paltą ir rankinę. Lauke pasigavau taksi.
Rita manęs jau laukė teatro foje. Kilusi iš pavyzdingos ir labai turtingos šeimos ji buvo visiška priešingybė man – rafinuota, subtili, susitvardanti. Tuo metu mano temperamentas ir laukinis charakteris matėsi net užmaskuotas perlais ir aksomu. Kukliu rudos spalvos kostiumėliu, Rita vis tiek atrodė nuostabiai. Be jokio dirbtinumo ir maivymosi, elegancija dvelkė iš kiekvieno jos gesto. Ilgi banguoti anglies juodumo plaukai krito ant pečių, žalios katės akys šypsojosi:
-  Sveika, saulele, - motiniškai šiltu ir švelniu balsu išdainavo Rita. Apkabinau draugę ir patraukėm per foje link teatro salės. Pats teatras dvelkė prabangia klasika. Fone skambėjo muzika, primenanti retro –  moteris, rūkančias cigaretes su kandikliais ir vyrus su smokingais. Grindys visur buvo išklotos raudonu kilimu, foje tarp dviejų marmuro kolonų įsikūręs nedidelis lakuoto juodmedžio baras, kur pertraukų metu lankytojai galėjo nusipirkti gėrimų. Viskas skendėjo tirštoje gelsvoje šviesoje, kurią skleidė didžiuliai kabantys sietynai. Viename foje kampe buvo įtaisytas akmeninis fontanas su berniuko skulptūra viduryje. Aplink fontaną stovėjo krėslai ir minkštos juodos sofutės su raižyto medžio detalėmis. Kol su Rita perėjom foje link teatro salės, jaučiau lipšnius vyrų žvilgsnius. Bet vietoj to, kad apsidžiaugčiau dėl dėmesio, pasijutau nejaukiai. Staiga suvokiau, jog vienintelis vyras, kurio dėmesio dabar norėčiau yra Benas. Dėl to dar labiau subjuro nuotaika.
      -  Visa spinduliuoji šįvakar, - su sąmokslininkės šypsenėle pranešė man draugė.
      -    Geriau būčiau įlindus į megztinį ir džinsus, - sumurmėjau, - nes jei tas pilvotas senis dar nurenginės mane akimis, dievaži, ką nors jam leptelsiu.
-    Ana, tu graži ir tai nėra nuodėmė. Atsipalaiduok. O dėl žvilgsnių – vyrai ne dažnai turi progą pagantyt akis į tokias dvi gazeles. Na, gerai, gal kaip gazelei mano klubai ir per platūs, - nusijuokė Rita. Ji buvo savikritiška ir kukli. Tačiau man jos kūnas atrodė tobulas. Ir esu tikra – ne man vienai.
Kai pagaliau atsidūrėme teatro salėje ir prasidėjo spektaklis, visą dieną mane persekiojanti įtampa dar labiau sustiprėjo. Negalėjau ramiai stebėti veiksmo. Net nesistengiau ko nors suprasti, nes mintys lėkė pašėlusiu greičiu ir piešė makabriškus siužetus. Prieš akis išniro mergaitės kruvina šlaunimi paveikslas. Tik šįkart ji buvo pakėlusi galvą ir žvelgė tiesiai į mane. Man pašiurpo oda. Mergaitė pasilenkė prie dubens, gulinčio palei jos kojas, įmerkė ranką į vandenį ir ištraukė iš ten kažkokį juodą daiktą. Ji iškėlė tai ir papurtė – už kojos laikė nutvėrusi negyvą šlapią juodvarnį. Paukštis greit atgijo, ištrūko iš šviesios grakščios rankelės ir nuskrido už paveikslo rėmų. Paukštis nėrė pro pravirą langą ir dingo man iš akių. Staiga pajutau kaip mano peties tvirtai įsikibo kaulėta ranką. Pirštai susmigo į odą tarsi norėdami pradrėksti ją kiaurai. Norėjau atsisukti į padarą, stovintį už nugaros, man reikėjo sužinoti kas jis. Bet negalėjau net  suspiegti iš skausmo. Kūną sukaustė baimė ir šaltis, sklindantis nuo to, kuris stovėjo už manęs. Sukaupusi visas jėgas pakėliau ranką ir čiupau mano peties įsitvėrusią plaštaką – ji buvo šalta kaip ledas. Aiktelėjau ir atsimerkiau. Už peties mane purtė Rita. Salėje jau buvo šviesu ir žmonės palengva stojosi nuo kėdžių.
      -  Ar spektaklis baigėsi, - palausiau tyliai, vos valdydama drebantį balsą.
      -  Pertrauka, - atsakė Rita. Jos veide mačiau rūpestį.
      -  Kelkis, Ana, tau reikia pasivaikščioti, - draugė padėjo man atsikelti, prilaikydama už rankos. Iš pradžių maniau, kad karščiuoju, bet atsistojusi ant kojų iškart pasijutau geriau. Aplink šurmuliuojantys žmonės sklaidė įtampą. Pasigirdo rami fono muzika. Rita užsakė mums norvegiško karšto vyno. Gurkšnodama garuojantį saldų skanėstą su riešutais ir razinomis pasakojau draugei ką regėjau spektalio metu. Tai nebuvo panašu į sapną, greičiau į transo būseną. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi panašios būsenos. Bet Rita buvo įsitikinusi, jog tiesiog užmigau padėjusi galvą ant patogaus atlošo. Anot draugės, nieko nustabaus – spektaklis kol kas nuobodokas. Rita pažvelgė į savo mobilujį – du praleisti skambučiai. Nuraminau ją, jog jau atsigavau ir ji gali eiti skambinti savo mylimąjam. Tiesą sakant juokavom, kad jis turi sarginio šuns bruožų. Rita paėjo atokiau nuo žmonių paskambinti, o aš neturėdama ką veikti taip pat žvilgtelėjau į telefoną – nieko. Tuštuma. Užsigeidžiau paskambinti tapytojui. Turiu sužinoti kas jis per vienas. Ką jam pasakysiu? Kažką panašaus į: „labas, aš viena iš geriausių šio miesto žurnalistų, neapsimesk, jog tau nereikia reklamos, nes galiu parašyti taip, kad tavo teplionių kainos pakils bent ketvirtadaliu“. Būtent. Įvilksiu šitą mintį į saldaus mandagumo rūbą, o likusį darbą padarys mano šilkinis balsas. Tada galėsiu parodyt liežuvį Benui – žiūrėk, brol, padariau tai, ko tu nesugebėjai. Ranka jau pati rinko telefono numerį. Pastačiau vyno taurę, nusisukau nuo baro ir atsilošusi pasirėmiau į jį alkūne. Pridėjau telefoną prie ausies ir laukdama signalo nužvelgiau teatro lankytojus. Staiga mano žvilgsnis užkliuvo, už vidutinio amžiaus vyriškio, iš kišenės traukiančio telefoną. Jis stovėjo už kelių metrų nuo manęs grupelėje kažkokių žmonių. Buvo akivaizdžiai patrauklus – balti marškiniai, juodos kelnės ir diržas didele šviesaus metalo sagtimi dvelkė prabanga. Šviesūs linų spalvos plaukai buvo sušukuoti atgal ir surišti į trumpą uodegėlę. Ant veido krito viena neklusni sruoga. Negalėjau įsižiūrėti jo veido, bet iš tolo mačiau taisyklingą tiesią antakių liniją ir skulptūriškus veido kontūrus. Vyriškis žiūrėjo į šviečiantį telefono ekraną ir nieko nedarė. Po septynių signalų mano mobilusis pranešė: „niekas neatsako“. Vyriškio telefono ekranas tuo pat metu nustojo šviesi ir jis įsidėjo jį atgal į kišenę. Jis greit pakėlė galvą, žvilgsnis krypo tiesiai į mane. Jutau kaip perlieja šalčio banga. Staigiu judesiu patraukiau telefoną nuo ausies ir įsimečiau į rankinę. Nusisukau link baro, griebiau nebaigtą gerti vyną ir vienu gurkšniu užsiverčiau. Ne, išsiauklėjusios moterys to nedaro, bet man šią akimirką nusispjaut. Tai buvo jis. Tapytojas. Koks arogantiškas kvailys – neatsakinėja į nepažįstamus skambučius. Kažin, jis suprato, jog skambinu aš? O gal ten visai ne jis? Aš šiandien tokia neurotiška. Aišku, ten ne jis. Juk jau nusprendžiau, kad tapytojas – ligotas bjaurus senis. Tikriausiai priekurtis ir negirdi mano skambučių. Nejučia nusišypsojau iš savo fantazijos. Išsitraukiau telefoną. Pabandysiu dar kartą. Bet mano mobilusis ėmė skambėti pirmas. Ekrane – jo telefono numeris. Nutirpau. Giliai įkvėpiau ir atsiliepiau.
      -  Klausau.
      -  Labas vakaras, - išgirdau sodrų kiek prikimusį vyrišką balsą.
      -  Labas vakaras. Aš jums skambinau, esu..., - bandžiau taktiškai ir šaltai paaiškinti situaciją, bet jis mane nutraukė, prabildams ramiu, lėtu tonu.
      -  Ar žinote paveikslą, kuris vadinasi „Megina su perlo auskaru“?, - nutirpau ir vos pajėgiau tyliai atsakyti, kad esu jį mačiusi Luvre prieš kelis metus, bet nesuprantu, ką tai turi bendro su... Nespėjau baigti sakinio, nes pajutau jog kažkas stovi man už nugaros. Sustingau. Tas kažkas pasilenkė prie pat mano ausies ir tyliai ištarė žodžius, kuriuos girdėjau ir savo telefone:
      -  Tas paveikslas niekaip neprilygsta merginai su perlų vėriniu, - mano kvėpavimas padažnėjo. Ten buvo jis. Pajutau, kaip skruostai nukaito. Bet neatsisukau. Susitvardžiau ir dar tylesniu balsu pasakiau į telefono ragelį:
      -  Atleiskit, aš nežinau tokio paveikslo.
      -  Ir neturite žinoti. Gali būti, jog jis dar tik bus nutapytas. Tai priklauso nuo tos, kuri nešioja perlus, - sušnabždėjo į ausį ir atsitraukė. Akimirką pamaniau, jog bando apkabinti mane per pečius, bet jis tik ištiesė ranką ir paėmė iš mano delno mobilujį. Kita ranka palietė petį ir tvirtai bet ne agresyviai atsuko mane į savo pusę. Išjungė telefoną ir ištiesė man. Jis buvo gana aukštas. Aš stovėjau nedrįsdama pakelti akių, žiūrėdama į prie pat kaklo neužsektą tapytojo marškinių sagą. Jaučiausi lyg vaikas, pagautas vagiant saldainius.
      -  Jūsų mobilusis, - prabilo. Paėmiau telefoną ir įsidėjau į rankinę. Pakėliau veidą į jį. Tapytojas vos vos šypsojosi, o jo žvilgsnis buvo toks, lyg matytų mane kiaurai.
      -  Atleiskit, aš... Aš norėjau su jumis pasikalbėti, nes...
      -  Pertrauka baigiasi. Po spektaklio lauksiu jūsų čia. Man tikrai įdomu, ką turite man pasakyt. Kol kas turiu atsiprašyti, - su šypsena pasakė jis ir mirktelėjęs man nuėjo. Pasisukau link durų į salę. Baro krašte stovėjo ir šypsojosi Rita. Jos išraiška sakė „čia tai bent, mergyt“. Bet aš jaučiausi nei šiaip ne taip. Salėje stengiausi sutelkti visą dėmęsį į sceną, kad nereiktų galvoti apie laukiantį pokalbį su tapytoju. Bijojau. Ir kartu laukiau jo.