Moralinė krizė arba krizė dėl moralės

Sėdi sau žmogus patenkintas, vaipaisi gyvenimui ir kažkoks nelemtas skambutis sugadina nuotaiką taip, kad net nežinai sėdėt toliau ar tiesiog eit ir pasikart. Maždaug dešimt minučių svarsčiau abi galimybes ir nutariau, jog iš manęs būtų negražus pakaruoklis.. Gerai jau gerai, totaliai blefuoju. Neisiu kartis dėl dviejų gana subtilių priežasčių: Pirmoji – sklando gandai, kad kariantis atsipalaiduoja per daug raumenų, taigi esu per didelė perfekcionistė: nenoriu paskutinį kartą žmonėms pasirodyt pridirbus į kelnes. Antroji, bet ne ką menkesnė, kad galiu persigalvot ir nutart, jog visgi noriu gyvent tada, kai kojos jau kalatosis nepriklausomai viena nuo kitos ir iš burnos, it pasiutusiam šuniui, veršis putos. Bemąstant atsiranda ir dar viena pakankamai rimta priežastis: O, jeigu virvė neatlaikys mano svorio ir lyg niekur nieko paims ir nutrūks. Tokiu atveju laukia didelis nusivylimas, kad esu žiopla ir net nesugebu padoriai pasikart, bei, savaime suprantama, idiotiškas subinės skausmas, mat kaip tik ant jos atsisėsi „trūkio“ metu.
Taigi, lieku sėdėt ir audžiu mintį, kokią beskausmę ir gražią mirtį pasirinkti žmogui, kankinamam moralinės krizės.. Kažkada, labai seniai, žiūrėjau filmą, kuriame pana įkišo galvą į veikiančią mikrobangų krosnelę. Bent jau filmo metu mergiotė nejautė nieko panašaus į skausmą, o juolab į priešmirtinę agoniją. Galva liko sveika, o kelnės absoliučiai sausos. Pirma ateinanti mintis, tai gera mirtis. Bet aš nebūčiau aš, jeigu nerasčiau blogosios viso šito šou pusės: Kaip vėliau naudot tą mikrobangę? Iš pažiūros ji visiškai gera, bet dabar ir gimsta krizė dėl moralės.. Kažkaip nesmagu joje šildyt makaronus, kai žinai, jog prieš porą dienų ten gulėjau aš su pašildyta smegenų mase. Verdiktas: Manau, tai per prabangi mirtis, kadangi artimiesiems teks padengti ne tik laidojimo išlaidas, bet pirkti ir naują krosnelę, kas krizės metu nėra jau taip lengva.
Keliauju toliau apmąstymų labirintais ir apsistoju ties nusiskandinimu (manau, jau pastebėjot, jog mane domina tik švarios ir estetiškos mirtys, todėl apie venų pjaustymąsi ar šūvį tarp akių negali būti net kalbos). Sako, kad skendimas yra savotiška paralelė miegui. Miegas man šventas dalykas. Galiu būt nevalgius, bet būtinai gerai išsimiegojus. Iš pirmo žvilgsnio, tai tobula mirtis. Metu antrą žvilgsnį ir suabejoju ar tikrai.. Vėl atsiranda daugiau minusų nei pliusų. Pirma, geografinė padėtis man labai nepalanki: nėra arti jokio ežero, tik trys balos. Dvi iš jų negilios ir greičiau užspringčiau dumblu, o ne vandeniu, o trečioje apstu lydekų, kurios tikrai neatsisakys šviežios mėsos ir AB- kraujo kokteilio. Nemunas irgi ne išeitis. Nuo jo dvelkia tokia smarvė, kad nesugebėsiu prieiti arčiau kaip penki metrai iki jo ir bent kartą viešai nepademonstruot savo skrandžio turinio. Antra priežastis, tai kelias paras vandeny išmirkęs lavonas, jo smarvė, išpampimo lygis ir bjaurus odos atspalvis. Estetika? Buda, Dievas, Alachas ir kiti šventieji mato, kad jos čia nė su geriausiu apšvietimu nerasi. Ir trečia, o jeigu lavono niekas neranda? Pagauna skenduolį kokia povandeninė srovė ir artimiausiam šimtmečiui palieka irti tvenkinio dugne. Sakyčiau, nieko gero. Tikriausiai turėčiau paskelbti ir šio mirties varianto verdiktą.. Trumpai tariant – ne.. Šiek tiek praplečiant ir lengvai argumentuojant, per daug niuansų smirdėti ne tik natūralia mirties smarve, bet ir pašaliniais kvapais: dumblu, fekalijomis, ar šiaip, pratukusiu lavonu.
Peršokant prie kito scenarijaus, negalima nepaminėti raminamųjų vaistų. Išgeri saują kitą tablečių, užgeri rusų taip vertinamu samagonu ir žiūrėk, tu naujai iškeptas negyvėlis. Taip sakant, visi keliai, kad loštum su kurmiais domino. Galėčiau ir toliau ieškoti teigiamybių ir neigiamybių, bet besvarstant pastaruosius mirčių variantus, mano krizė pasiekė minimumo lygmenį.. Dabar daugiau nieko nenoriu, tik bukai žiūrėt į vieną tašką ir gailėt savęs. Sakot greitai pakeičiau savo nuomonę? Maždaug: čia ji nori žudytis, čia jau ne.. Manęs dėt to smerkti negalima. Ponas Lovel yra pasakęs „Tik kvailiai ir negyvėliai niekada nekeičia savo nuomonės“ Ar aš kvaila? Gal kažkiek. Kiekvienas normalus žmogus yra truputį kvailys. Ar aš negyvėlis? Kaip patys suprantat, taip pat dar ne. Taigi keisti nuomonę turiu šimtaprocentinę teisę ir galimybę, kurią be jokio sąžinės graužimo aš išnaudoju..