Medžiotojas

kosmoso artumo pajautime
ieškau savo religijos...

galbūt todėl draugų esu
svajų medžiotoju vadinamas...

nors Jums rimtai sakau
medžioklėj laimės neieškojau niekad...

bet žvelgdamas į seną girią pajutau
kaip šlamesys jos sielą nuramina...

skolingas nrmažai saviems miškams
suteikusiems man tylą bei ramybę...

ir leidusiems įžvlegti tai,
kas kasdienybės triukšme skyla... 

dažnai prisėdu tyloje
kur miško tankumyne...

žvelgiu į samanas žalias
ašarėlėmis pasidabinusias...

ir pradeda mintys tuomet
raizgyt svajonių pynę...

o kad galėčiau aš pasiekt žvaigždes
o pėdomis paliesti amžinybės pievą

tuomet kaip Dantė įkvėptas rimų
Įveikčiau aš devynis pragaro ratus
vargus, kurie, čia, žemėje, mane kankina...