Brėkšta rytas

Rūkas lyg jūra apsėmus laukus,
Užklojusi pievas baltais patalais,
Tyliai! Nežadink gamtos, nes pabus,
Ir viskas išnyks paryčiais.

Truputi palauk, kol rasa sublizgės,
Pažvelgus į spindulį saulės,
Pakirdę iš miego paukšteliai čiulbės,
Prikeldami rytą pasauliui.

Tyliai! Tyliai! Nelieski rasos,
Neleiski stebuklui išnykti.
Tik užsnūdo svirplys, tuoj gaidys užgiedos,
Ir neleis man vėl saldžiai užmigti.