Mes į šienapjūtę atjojam

Meldai nuvyto achtung putkum, balnojam rožes, šienapjūtei ruošiamės.
Pratrauksim lauką su panzer, baby - norėčiau ištirpt tavam glėby.
Kaip sniegas geltonas, kad ištirpsta. Arba kai pataikai į virpstą,
nors prieš tai tūkstančius kartų tuščioj aikštelėj mušei baudinius.
O jie vis kalba apie rakandus, padargus, įtaisus, įrankius.
Kvailiai, gyvenime niekas nešaudo nuvarytų arklių, palieka nudvėsti -
kam tuščiai eikvoti kulkas. Juk atskris dvėselienos palesti pulkas
maitėdų, jie gaudo ritmą - kapsi lėtai, tarsi lašai, augina stalagmitus
ir stalaktitus prie stalo ir pastalėse. Paraščių nebereikia jau niekam,
pasibalnoję rožes į šienapjūtę zovada pasileidžiam. Nuleidžiam
uždangą, bet tik todėl, kad liekam. Nesiginčysiu - kartais juk
smagu įlindus į šarvuotą gaubtą laikyti vadžias. Nors pjauna
rankas, ir bet kada gali užminti ant skaudaus nuvytusio meldo,
mes į šienapjūtę atjojam.