Lašai

Kai lašai krenta ant stogų,
jiems būnas liūdna ir baugu,
jie vėl bus be žmonių,
be ju keistų, bet malonių pašnekesių.

Jie guls ir žvelgs į dangų,
tą pilką ir neramų dangų,
kursai driokstels ant visų,
gerų ir truputį nesuprastų.

Ir taip praeis jų diena,
besižvalgant nuo stogų,
kol saulė, jų karšta malda,
leis jiems atgimti vėl.