šuva

Nuobodžiaudama plauni grimą,
Nuo pavargusių akių,
O grimo likučiai byra
Ant grindų, kur gulėdavau
Tau kojas bučiuodamas tyliai.

Kyla po truputį noras pabėgti
Žinai, – negali.
Ir, kaip šiandien prisimenu dieną,
(Koks tada buvo oras?)
Kai susikibę už rankų
Ėjom per apsnigtą lauką.
O iš paskos šuva –
Lenciūginis, nieko juk ypatingo, bet
Sakei jam „myliu tave“.
O mane ar mylėjai taip pat?

Kiek kartų laižiau tau žaizdas,
Kiek kartų padėjęs galvą ant kelių
Tavo švelnumo prašiau,
Pabandyk suskaičiuot.
Bet tu nulenki galvą.
Akys tuščios – grimo nėra
Ir bučiuodama mano skruostus
Sakai: juk geresnis už žmogų šuva.