Tikėjimo viltis

Kažkas pasakė: „pabaiga“,
Ir tik tada įsiklausiau į tylą.
Kokia jos smelkianti ir griaunanti jėga,
Apgaubus pievas ir laukus, lyg šydas.

Kažkas pasakė: „melskis“,
Ir tik tada aš supratau,
Kokia beprasmė, mus apgaubusi tikėjimo banga.
Ir suklykiau iš sielvarto gilaus, užveržusio krūtinę.

Ir krist pradėjo ašaros, iš kažkiek paklaikusių akių,
Nes nieks nesugebės apginti mūsų,
Praradusių tikėjimą - jaunų žmonių.
Ir teks patiems mums susirasti savo kelią.