Nerimas

Nešauktas vardu 
Ir į svečius nekviestas,
Rudeniui atskriejus
Pati jam ranką ištiesiau,
- Atėjo.
Užpūtė šviesas,
Voratinkliu svajas suraizgė,
Suspaudė širdį,
Uždarė ją nelaisvėje...
Ir jis pasakė:
- Dar pabūsiu,
Kol baltos snaigės pasirodys,
- Kol tavo sieloje pražys žibuoklė
Kvapu išdegins man akis,
- Tuomet aš vėl patrauksiu į svečius
Jei kelią man kas nurodys...
- Išeik.