Atmerksiu iš lėto prieš tamsą
Akis, kol iš lėto per stiklą
Sunkias prieblanda. Šaltis nublanksta...
Atskirsiu, kas gera, nuo tikro.
Kai dvasioj chaosas nerimsta,
Gyva, aštriabriaunė mintis
Sušildo – ir ašaroj tirpsta
Menka vienadienė širdis.
Ištirpsta – ir virsta į liepsną;
Iš jūros gėlos – į ugnis,
Kurios nepailsdamos šėlsta
Per šaltas bemieges naktis.
Tačiau jos prieš brėkšmą išblėsta.
Vėl lieka tik šaltis netikras...
Atmerksiu akis dvasiai vėstant –
Akis iš Bohemiško stiklo.