Lyg smėlio batais tu per vandenį brendi,
eini, žengi tolyn, o pėdų nepalieki nė vienos.
Lyg pilkas tu šešėlis,
šešėlis slenka be tavęs
nakties delne, kur guli mėnesiena,
žvelgi pro debesų pirštus,
skaidriam danguj ieškodama manęs,
kurio ieškodavai vis scenoj be žiurovų.
Kai senas laikrodis primindavo
kaip byra gelsvas smėlis
vidurnakčio stikle.
Aš tebesaugau viską, kuo kvėpuoju -
tavo batelius gelsvus ir rožę, kruvino raudonio,
nevystančią suglamžytam lape,
panašiame i tą,
kur raidės virto žodžiais,
žodžiai graviravosi laiške.
Tik šis jau smilksta po rusvu suoliuku,
šalto rūko apkabintas,
sudegęs
skersgatvio žibintų liepsnoje.
O jau rytoj dangun pakils balti flamingai,
Su skaidriu mėnuliu susilies ir lietumi pavirs pirmieji žvilgsniai.
Išeis i nežinią seni laiškai,
baltai juodais fortepijono žingsniais...
meistriškai pagauta pabaiga. juk prisipažink - ji gimė pirmiau nei pradžia, a? nes pastaroji - klaikuma. eini, žengi - galima ir dar dešimtį sinonimų mestelėti. nakties delne guli mėnesiena - mažų mažiausiai banalu. ir scena be žiūrovų anokia čia naujiena, jie paprastai salėje sėdi. bet kuo toliau, tuo labiau įsivažiuojama ir į teigiamą pusę. varyk, tu gali. 4---
toks retro stilius-romantiškas scenos vaizdelis.atšmiežtas gera ironijos doze.vyriškai, sakyčiau.Bet šlifuoti dar reiktų,kad ritmiškai lengviau banguotų,kad nesikartotų"ieškoti"
Žiūrovų
Pabaiga labai romantiškai žavi.4+