Lapkričio pamąstymai

Išdraikė ryto vėjas nakties šilumą –
                                        pasėjo drebulį.
Skubu prispaust rankas prie smilkstančio tikėjimo.

Pilkuoju akmeniu prislėgė žemę debesys –
                                                  nė šviesulio.
Sustiręs žvilgsnis gaudo globiantį šnabždėjimą.

Neašaroju į miestelį žengdama
Pasveikinti vėles brangusiųjų:
Džiaugiuos pažinusi, mylėjusi,
Prisimenu kartu kentėjusi.

Pats laikiniausias žodis „Pabaiga“ –
Nežinoma kelionė tęsiasi:
Iš vieno kūno gimsta kitas,
Kaip po nakties išaušta rytas.

Nepatikiu nė dulkės pražūtim,
Tiktai gailiuosi beprasmybę teigiančių.
Visus skausmus malšint ramybe įpratau,
Tyla ar žodžiais vienumą sklaidau.

Apsnūdus, kartais gal piktoka, lapkričio gamta –
                                                            kitimo laukia.
Iškritus baltuma suteiks Žemelei palengvėjimą.