Vaikeli tu mano… (juodraštis)

Atšlepsėdavo ji po nakties pavargusi, kas rytą vis labiau susenusi ir sudribdavo prie virtuvės stalo. Parėmusi rankomis galvą, nugrimzdavo į savo gelmes. Kaip niūrūs debesys slinko mintys – kančia iškreipdavo veidą. Ašarų nebebuvo: ilgainiui jos išseko kaip iš karščio deginamos žemės gelmių išsenka vanduo. Neužgesinama neviltis alino vis labiau menkstantį kūną.

Pasaulis buvo pilnas tik jos mažų vaikų, kuriuos mintyse mylavo ir glostė, šnabždėdama gražiausius vardus. Ji matė tą patį šviesiausią metą, kai susisodinusi juos į senelio padirbtus medinius ratukus patraukdavo per kaimą pas savo motiną. Tuose girgždančiuose rateliuose vis dar sėdėjo ir ta, kuri jau keletą metų ilsėjosi žemėje. Iškelta ir pastatyta ant žemės, ji mažomis kojytėmis lakstė po prisiminimų pievą, apiplyšusiais bateliais draskydama skausmo išsekintą motinos širdį…
– Kodėl mane palikai, vaikeli tu mano, vaikeli? – sudejuodavo atsidusdama.

Vis nepajėgė nusikratyti minties, kad nebėra jos po širdim nešioto, auginto ir į gyvenimą išleisto vaiko. Nebėra ir niekada nesugrįš, bet… eidavo į kelią ir ilgai stovėdavo įtempusi žvilgsnį… Tolumoje įžvelgusi žmogaus pavidalą įgaunantį taškelį, apgaubdavo jį  viltimi – pareina…

Nelaimės atminimas kaskart sukeldavo tarsi replėmis plėšiantį skausmą. Jis trumpam atlėgdavo, kai ji nugrimzdavo dar giliau ir vienas po kito išplaukdavo vaizdai: iš molio puodynės šaukštu kabina senelės virtą tirštą vyšnių uogienę ir tepa ant trupiniais pasišiaušusių pyrago riekių… juodo sirupo lašai tįsta tarp mažų pirštelių ir kapsi nesuspėję nuslinkti už nevikrių mažų lūpų… viena kita uoga ritasi į sterblytes ir išsilieja tarsi kraujo dėmelės… šluosto lipnias lūpytes ir panoses suspausdama saujoje pirštelius, kišamus į nejučia iš po kojyčių išvingiavusią balutę…
Iki gyvenimo pabaigos moters atminties gelmėse jos vaikai išliko amžinai maži tuose jau apklypusiuose ratukuose, susodinti ant plataus suolo palangėje, žaidžiantys ant kambario viduryje patiestų kailinių… Tik visada ryškiau matė žeme jau nebevaikštančią… vis tokią pat guvią judrių ir gyvų akių mergaitę:
– Vaikeli tu mano, vaikeli… – vis sunkiai atsidusdavo grįžusi į tikrovę. – Ko tau trūko?..

Kasdien kankinosi ir kaltino save, kad neapsaugojo nuo baisios nevilties. Kas gi daugiau galėjo pastūmėti tokiam šiurpiam žingsniui?!
– Ar tu kada suprasi, ką padarei? – slysdavo nuolatiniai balsu prasiveržę priekaištai.
Jie kasdien buvo sakomi gyvai, o ne mirusiai, tarsi velionė tylėdama sėdėtų šalia. Motinos neapleido viltis, kad kada nors ryškus drabužis, dabar jau visam kabantis spintoje, šmėstelėjęs ant kelio, pavirs susitikimo tikruma…
– Kad tu būtum žinojusi, kaip man skauda širdį, gal būtum taip nedariusi. Vaikeli, tu mano vaikeli…
Dejonė virsdavo į deginančią žaizdą, nešiojamą per dienas, kuri tarsi ugnies kamuolys dar aitriau degindavo vartantis nuo šono ant šono bemiegėmis naktimis. Ji tiek draskė krūtinę, kad pašėlusiu ritmu plakusi širdis imdavo daužytis kaip netyčia kambarin įskridęs į šviesų langą besiblaškantis paukštis – trūkdavo oro…

Seniai prislopo atsisveikinimo vaizdai… Vožiant karsto dangtį atmintyje sustingo baltu nuometu kaip jaunamartė papuošta, rūtomis apkaišyta jos jaunėlė, su išdidžiu užsispyrimu kietai suspaudusi lūpas…
– Kam tu taip padarei?.. – prasiverždavo aimana. – Kaip nebijojai Dievo?.. Gal klajodama neranda vietos tavo siela ir aš prieš Aukščiausiąjį neišmelsiu jai atleidimo? Gal ji klaidžioja naktimis aplink namus ir negali įeiti? Gal tupi medyje ir burkuoja verkiančiu laukinio balandžio balsu? Kas pasakys, kur ji ir kokias kančias jai dar teks iškentėti?! Gal taip amžinai ir klaidžios po pasaulį?.. Tėve mūsų, kodėl neapsaugojai nuo staigios ir netikėtos mirties?! Kam leidai pakelti ranką prieš save?! Baigiu dienas baisioje kančioje, vaikeli tu mano, vaikeli?.. Oi… nebeištversiu… pasigailėk, Viešpatie…                     2002