Budėsiu

Mirga vėjyje mažytė vaško švieselė,
Tirpsta bėga upelis – nueito gyvenimo.
Uždegta ir palikta  padėkos liepsnelė
Priglaudžia čia sugrįžusią  senelę.

Gyvenimas rieda per mirgančius  laukus ir takus.
Skuba, lekia niekas negrįžta ir nesustoja.
Tik rymanti senolė marga skarele,
Virpančiose  rankose  žiedas ir malda.

Už tuos, kurie susiliejo su  vaško šviesa,
Kuriems mirga gėlė ant kauburėlio pamerkta.
Sustojęs laikas ir tyla, tyla...
Tik medžių šakos kužda maldą čia.

Pasivogė mirtis  senelę su gėlėta skarele.
Kas  kuždės  maldą jai ir tiems, kurių jau nebėra?
Sustosiu... tyliai su dangum kalbėsiu
„Ilsėkitės ramiai „, o aš budėsiu...