tiesiog negalėjo būti kitaip... pirmasis kūdikis gimęs tamsoje

2009 10 01

  tiesiog negalėjo būti kitaip... pirmasis kūdikis gimęs tamsoje

  jei įtikėtum tuo ką papasakosiu, tai būtų viskas ko man reikia...

  padedu galvą, tvinkčioja. Rodos kuriasi naujas pasaulis. Išsipūtęs pilvukas išdavė, ką saugai savyje, primindavo, dėl ko privalau gyventi. Negaliu prisiminti nei baltų gulbių, kurios vanodavo ežero paviršių savo perregimomis plunksnomis. Jas regėjau, kai pirmą kartą apsikabinome. Net upelių čiurlenimas, kai viena ausimi liesdavau patalą, o kita tavo šoną, kartais pastirusi oda nuo vėsumos, išsiduodavo, jog turiu įmesti malkų į židinį, kad nesušaltumėt. Juk taip -  šalia - galėčiau gulėti, rodosi, visą amžinybę. Šie svarbūs faktai, po kurio laiko liko neįsimintini. Kaip iš palto ištrūkusi saga.   
  Užsiminiau, tik dėl to, jog šią istorija pasakoja kitas asmuo, tas kuris viską pamena, ką jam esu pasakojęs. Aš diktuoju, nes rašyti pačiam per didelė kančia, bet tai kita istorija. Noriu, kad suvoktumėte kokiomis nuotaikomis gyvenau.
  Viskas prasidėjo, aišku, nuo to, jog miegojome kartu. Na, kaip ir visos istorijos susijusios su skaičiumi 9. Na gerai gerai mes ne tik sau snūduriavome kartu, ne tik bučiuodavomės per sapnus, bet pasiprašydavau užeiti. Belsdavausi taip stipriai, kaip tik įmanydavau. Nežianau ar ji tada, kažką 
jausdavo daugiau, nei tik karštą alsavimą sau į veidą. Bet prisiekiu, aš labai stengiausi būti švelnus. Juk kiekviena moteris – pradžia. Ją nešiojasi savyje. Jos gimsta su dalele to -  ką gali pasiūlyti, tik nepastebima ranka iš savo gėrybių katilo. Jos gali būti pačios bjauriausios, pačios nepakančiausios būtybės, bet tai jų teisė. Aš jaučiau jai šį tą daugiau, nei kitoms merginoms, kad ir kokios ypatingos ar „kališkos“ jos bebūtų. Ji mane išsiaugino... tapau su ja vyru. Nes prieš sutikdamas ją buavau, tik mažas, neturintis vietos berniukas. Teoriškai vyras, bet praktiškai vaikas. Jūs žinot, manau, visus tuos bla bla bla, kuriuos gali pasakyti berniukas norintis į savo patalą pasiguldyti moterį, tad apie tai daug netuščiažodžiasiu.
  Laikydavau jai delnus ant krūtų, net miegodamas. Ji klausdavo kodėl, tai darau. Juokdavosi ir stebėdavosi, kad gali, kažkam jos patikti. Bet jos ir yra, tik todėl, kad patiktų, tik todėl, kad gyvybei
atisiančiai su laiku, reikės semtis givybės iš šulinio, kurio dugno man, turbūt, nelemta įžvelgti. Kurio vanduo bus pats gardžiausias ir kuris kvepės taip, kaip gali kvepėti patys saldžiausi, ką tik gimusio kūdikio sapnai.
 
  Miegi... o aš savo pirštais per tavo pasaulį einu. Taip lengvai, kaip tik sugeba pirštai. Panašiai, kaip sniegas ant skruostų, ar dulkės ant senai pamiršto tavo pianino. Aš išjungdavau šviesas, net paskutinę vis dar rusenančią žvakę. Užtraukdavau užuolaidas, kad neįsibrautų mėnesiena. Ir žiūrėdavau, kaip tavo viduje, kažkas švytėdavo. Kažkas, ko niekada nepamatysi dieną. Apie ką negalima buvo pasakoti, net tau. Padėdavau delną ant tos šviesos, tau sutrūkčiodavo antakis. Jausdavau tavo odą ir truputėlį būdavo šiltčiau, nei paprastai. Kilnodavosi visa kalno ketera ant tavo kūno. Mėnesių praslinko nemažai... tikrai nemažai, bet žinojau, jog kažkada privalėjo, tai baigtis.
  Nuvežiau į klinikas. Automobiliu, kurio tu taip nekentei, bet šįkart pripažink jis buvo pats geriausias, pats patogiausias, koks, tik gali būti senas jaguaras. Įbėgau nešinas žinia, kurią visi sutiko, kaip ir visose klinikose. Nepastebimai... o manyje, kažkas spengiančiai šaukė. Tavo žmona 
pagimdys tau vaiką. Sveiką vaiką.
  Aš buvau šalia, toje baltoje palatoje, kai tau skaudėjo – laikiau už rankos, niekuo daugiau negalėdamas būti naudingas. Tu taip verkei ir aikčiojai, kaip verkia vilkai, kai sudraskomi jų mažyliai. Tada tave jaučiau labiau, nei kada nors. Žinojau, kad slypi dalelė manęs, kažkur visai šalia. Gydytojai norėjo daryti viską, kaip paprastai. Šviesoje žaisti skalpeliais, jei kas nepavyktų, bet nepavykti, tiesiog negalėjo.
  Pasakiau jiems: „- norėčiau, kad visa tai vyktų aklinoje tamsoje. “ Visa, tai vyko aklinoje tamsoje, bet tik po to, kai mane apšaukė bepročiu, idiotu ir visišku asilu. Aš ir pats žinojau, kad tai skamba kiek beprotiškai, kiek nerealistiškai. Bet aš žinojau, jog kažkas privalo būti netradiciško. Prisiminęs visas tas naktis, kai delnuose laikydavau visą „žemės gaublį“, negalėjo būti kitaip.
  Mačiau baimę gydytojų akyse. Sumišimą. Jie išjungė visas šviesas, liko, tik pagalbiniai aparatai, kurie privalo šviesti.
  Tai įvyko. Tamsoje, Tai pamažu pradėjo šviesti. Ryškiai geltona spalva. Gimė kūdikis, kokį regėjau pirmą kartą savo gyvenime, nes tai buvo pirmas mano krislas. Skruostu nuriedėjo vienintelė ašara skirta akimirkai. Gal niekada nebus daugiau, nes netikiu, kad tai pasikartotų. Mano moteris nera antis – dedanti auksinius kiaušinius. (Jūs juokiatės matyčiau tai, jei tik galėčiau būti šalia).
  Tas padarėlis nebuvo panašus į jonvabalį ar į kokį kitą šviečiantį gyvį. Tai buvo pats tikriausias kūdikis. Tik pilnas šviesos, kurios šią akimirką nerasčiau nei viename žmoguje, gatvėje ar dangaus bekraštybėje. Viduje raibuliavao geltona spalva it krentantys lašai drumsčiantys vandens paviršiu. Kažkas panašaus, kaip filmukuose mokiniams apie lakstančius spermatozoidus. Juokinga ir šiek tiek švelnu. 
  Neperdedu, kokią nuostabą įžvelgiau visų akyse. Iš bepročio tapau žmogumi parodžiusiu kažką neįtikėtino. Tikrai ne fokusininku jaučiausi tą akimirką.
 
Taip gimė pirmasis kūdikis tamsoje.

  Oi, pamiršau savo moterį. Ji šypsojosi ir tą akimirką, kai į palatą įsiveržė asistentas ir įžiebė šviesas viskas baigėsi. Nežinau, kodėl tai įvyko man. Daug metų buvo kalbėta apie tai... rašyta visuose laikraščiuose. Analizuota, bet taip ir nesuprasta. Manau, kai kurių dalykų tiesiog nereikia suprasti. Negalima papasakoti. Liūdininkais tapo visi palatoje buvę žmonės. Tikiu, jog tai nemažesnis stebuklas, nei pagimdyti septynis mažylius vienu bandymu, bet to pakako, jog mano gyvenimas savaime taptų ypatingu.
  Šis stebuklas nepakeitė lemties. Augo, kaip paprastas vaikas, tik labiau visų žinomas nei kiti. Tapęs vaikinu gavo mano talentų ir bedugnių, kurias būdavo sunku peršokti. Išryškėjo motinos akys
ir nuostabi nosis. Mylėjau juos. Kaip ir kiekvienas geras tėvas ir vyras pastačiau namą. Pasodinau, kažkada per klaidą nupjautą ąžuolą, tik žinoma naują. Ir įgyvendinau, kažkada puoselėtą savo svajonę tapau, tikiuosi, geru tėvu ir vyru.