Šnabždesiai

Rašau Tau dar vieną laišką... Žinau jis Tavęs nepasieks... Mano mintis tau pakuždės vėjas...
  Ar pameni kaip mums būdavo gera drauge? Jausmų žiedų vainikais apipindavome sodo medžius... Tame sode augo nepaprasta smaragdinė žolė. Gulėdavome joje, apsiverkusioje rasa ir tyledavome, stipriai delnuose suspaude vienas kito rankas. Tada užmiršdavome viską, žemę, dangų, žmones: priešiškus ir negailestingus... Ir niekas nedįsdavo trikdyti musu laimes... Tik išsiblaškėlės žvaigždės krisdavo į plaukus. Tiek daug buvome sugalvoja norų... tik jie kažkodel nenorėjo pildytis...
    Pamenu kai tyliai išėjai per minkštą  ryto žolę... Išėjai ir nebegryžai... Sodas verke baltais obelų žiedais... Žinau, kvaila, bet as dar laukiu... Tik džiaugiuosi, Tu niekada nepažinsi jausmo, kai laikrodžio tiksėjimas susilieja su nuobodžiais širdies dūžiais... Tu nepajusi šalčio rakinančio mintis... Niekada nesužinosi, kaip skaudžiai gelia tyla...
    Tu ten, toli, kur nenuskrenda ilgesio laiškai...