Aš pažinojau mergaitę, kuri niekada neverkė. Visada Ją matydavau besišypsančią. Su Ja buvo taip lengva būti savimi. Ji visada manęs išklausydavo, patardavo. Palaikydavo sunkiais gyvenimo momentais. Ji niekada man nesiskundė, kad kažkas negerai. Taigi aš ir maniau, kad Ji paprasčiausiai neturi jokių rūpesčių.
Tamsiomis naktimis mergaitė verkė. Tamsiomis naktimis mergaitė glaudė peilį prie rankų. Tamsiomis naktimis mergaitę išveždavo didelės mašinos. Rytais parveždavo ir mergaitė vėl būdavo su manimi. Apie Jos naktis aš nieko nežinojau, nes maniau, jog Ji neturi rūpesčių. TAČIAU
Vieną rytą mano mergaitė nebegrįžo. Graudžiai liedamas ašaras, praradus patį nuostabiausią žmogų gyvenime, prie Jos kapo paklausiau „Kodėl niekada man nesakei?? „ Vėjas man atsakė „Juk tu niekada neklausei“
*
Taisau.
Aš pažinojau mergaitę, kuri prie manęs niekada neverkė.
Skaičiai* Neturėjo aplamai jos išsivežinėt.
Bibliotekininke*Mane ir graudina,manau tokie kūriniai yra geri.,-kurie sukelia kažkokius jausmus.Nebūtinai sugraudina.Galbūt sukelia pyktį,užuojautą,skausmą.Galbūt prikelia atsiminimus (malonius.,gal ne),svarbu,kažką pajauti.Manau,tai tikrai geri kūriniai,kurie sukelia jausmus.
Šaukštelis Cukraus, gal kada pabandyk vieną iš savo idėjų sutalpinti į kokį apsakymą?:) Nebūtinai didelį, bet apgalvok bent šiokį tokį siužetą, veikėjus, jų bruožus, išvaizdą, gyvenseną, apsvarstyk, ką norėtum tuom pasakyti. Na, mano nuomone, kad tinkama forma parašytas apsakymas (net ir su klaidomis) susilauks didesnio susidomėjimo nei tokios štai miniatiūros(?). Nebent tau jas rašyti tikrai patinka. Bet aš tai mieliau perskaityčiau tikresnį kūrinį.
Sėkmės:)
Taisau.
Aš mergaičių nepažįstu. :)
Čia gera mintis, tačiau ne taip išreikšta. Kalbu ne apie mano nelabai vykusį pokštą, o apie tą dalį. Pamąstykit. Gal kitaip galima tai išreikšti.
Sėkmės :)