Besiblaškant

nepavargsti akių blankiuos šešėliuos
ieškot žiemos ar saulės spindulių
kai šviesos blaškos atlapuos
širdies ledynų karalienės
staiga nutils jos mirusios
akimirkoj tuščioj

bet nerakinki laisvės amžinybėj
prieš tai išdraskęs dangų iliuzijom sapnų
minčių gi nejuosi abejingumo viela
vien tam kad neišgirstum
ankštų svajonių kliedesių

kol lauki tu skubėdamas stebuklų
jie plaukia nebūties greičiu
padangėse svajų nugrimzdami į intelekto dugną
ir atsispirdami nuo norų pakraščių