Niekada.

Aš niekada nepamirštu veidų, bet tavo atveju padarysiu išimtį.

Atversiu puslapį su tavo veidu, kurį taip stengiausi atkartoti pieštuko linijomis. Atversiu puslapį su tavo veidu, kurį piešdama sudėjau visus prisiminimus, žvilgsnius, judesius.. Kaip gerai, jog viskas įrėžta tik pieštuko linijos! Kaip gerai, jog viskas taip trapiai nupiešta!
Viskas lyg per miglą...
Kūnu nubėga šiurpas, pirštu vos palietus tavo plaukus. Trintukas. Brūkšnys. Ištrinta. Šiurpas nebekrečia, bet kaista lūpos, lyg jas ką tik būtum palietęs savosiomis. Lėtai, lyg vogčiomis atsėlina prisiminimai. Mintys, jog viską reikėjo daryti kitaip. Greičiau! Greičiau nuvyk šalin prisiminimus! Trintukas spurda tarp gležnų tavo pirštų. Ištrinta. Sunkus atodūsis. Dreba pirštai. Taip nedrąsu paliesti akis. Sunku jas naikinti. Juk tiek kartų jos tau priminė Dangų..
Sunku, bet privalai. Juk nebeesi ta kvailė, kuri žiūri jam į akis ir lieja karčias ašaras. Sunkiai, lyg švininiais pirštais vedi trintuką blakstienų kontūrais.. Blakstienos, vyzdžiai.. Nebėra. Lyg niekada ir nebuvo???
Liko tik neryškūs veido kontūrai.. Pirštais brauki per juos, švelniai, lėtai, lyg bijodama sužeisti. Lyg bijodama prikelti užmigusį skausmą. Kieno? Savo? Jo? Pati nebežinai.
Viskas lyg per miglą...
Nori rėkt, bet susivaldai. Bijai prabudinti kietai miegantį skausmą. Iš lėto iškvėpi seną, ir atsargiai, lyg bijodama uždusti, įkvėpi naujo, šviežio oro.
Viskas lyg per miglą...
Atverti naują puslapį. Deja, senojo iki galo nesunaikinusi. Dar ne laikas.