Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Visiškai jokio supratimo neturi Alvarezas, kaip jis sugebėjo gauti šį darbą. Jo metu jam tereikia sėdėti ir kartais palinguoti galva. Visą kitą likusį laiką jis gali stebėti aplinką. Žinoma, ji dažnai būna labai nuobodi, bet tuo tik geriau, nes taip ramiau. Palingavimas tinka absoliučiai bet koks. Jis gali linguoti į priekį, į šonus, netgi sukinėti galvą tarsi su kuo nors nesutiktų. Žmonės visada lieka patenkinti. Tiesa, Alvarezas turi dar kitą užduotį. Visgi, ji yra labai paprasta - jam reikia praleisti tik tuos žmonės, kurie vilki baltais drabužiais. Chilatais, kiek atsimena jis. Šiokį tokį nerimą Alvarezui kelia tai, kad dar nei vienas toks neįleistinas asmuo nebandė įeiti. Na bet Alvarezas tiesiog nelinguos galvos ir asmuo neįeis.

Tą vakarą Alverezo sėdėjimo pozicija pasikeitė. Jis turėjo pavaduoti aukštesnio rango darbuotoją. Todėl Alverezas privalėjo sėdėti prie kitų durų. Šios durys buvo kitokios, o ir už jų slepiamas turinys buvo labiau intriguojantis. Ant durų parašyta „Operacinė“. Čia, atrodė Alvarezui, žmonėms buvo visiškai nusipjaut į jo linkčiojimus. Paprastai žmonės praeidavo susirūpinę ir susiraukę. Kaip suprato iš nurodymų, įleidžiami asmenys turi tenkinti dar daugiau reikalavimų - ne tik balti drabužiai, bet ir veidą dengiančios kaukės. Visgi, Alverezui buvo liepta daug nesikišti į aplinkinius reikalus. Įdomu, kas ten vyksta? Operacinė, mąstė Alvarezas. Vykdomos operacijos. Yra operatoriai ir operandai. Alvarezas matė kelis operatorius. Jie turėjo apibrėžtą veikimo sritį. Sudėtinga, daugialypė sritis. Visgi, durys būdavo atviros tik įėjimo ir išėjimo momentais, tad Alvarezas nespėjo daug ko pamatyti.

Kartą, kai Alvarezas buvo beužsnūdąs, pasigirdo triukšmingi šūksmai. Jie sklido iš koridoriaus, kuris vedė į operacinę. Alvarezas laukė išnyrančios baidyklės, keliančios tą didelį triukšmą. Baidyklė pasirodė esanti labai netvarkinga, nes savo sudorotas aukas buvo prisikabinusi ant savęs. Po kelių akimirkų Alvarezas susiprato, kad ta baidyklė neturi balto drabužio, ką jau kalbėti apie kaukę, ir kad tai visai ne baidyklė, o žmogus, gulįs ant lovos ir tempiąs paskui save didelį būrį baltų kaukėtų asmenų. Struktūros greitis buvo pernelyg didelis, kad Alvarezas sugebėtų daryti kokią nors įtaką jos judėjimui ar vidinei tvarkai. Lova garsiai trinktelėjo į operacinės duris ir įlėkė vidun. Alvarezas buvo šokiruotas, keletą sekundžių jis neturėjo savo amo. Jam sugrįžus, Alvarezas pradėjo šaltakraujiškai svarstyti, kaip išspręsti susidariusios situacijos sukeltas problemas. Vienas asmuo pateko į operacinę be reikiamų atributų, o ir pati procesija atrodė įtartinai. Ar tik šie tipai nesiruošia įvykdyti operaciją nelegaliai?

Šiek tiek pasvarstęs, Alvarezas galėjo apibendrinti gautą informaciją:

- Į operacinę pateko asmuo, neturintis teises joje būti.
- Šis asmuo tai padarė labai sudėtingu ir nepatogiu būdu => (išplaukia) jis tai padarė ne savo noru
- Asmens perkėlimo į operacinę greitis buvo milžiniškas => stengtasi suspėti iki galimų neįveikiamų operacijai trukdžių ARBA operaciją vykdyti reikėjo kuo greičiau dėl perkelto asmens. Visgi, asmenys nesusidorojo su Alvarezu, tikrai dideliu trukdžiu jų operacijai, dėl kurio jiems tikrai nereikėtų skubėti, o dorotis su juo. Tad tinka antras variantas.
- Visi kiti asmenys turėjo reikiamus atributus, kurių reikia norint įeiti į operacinę => atributai gauti nelegaliai (mažai tikėtina) ARBA nelegalus yra tik pačių asmenų elgesys, o ne jie patys.

Alvarezas nenagrinėjo tokių galimų atvejų, kaip tai, jog visi arba dauguma asmenų yra pamišę, arba kad visi darė tai dėl to, kad norėjo pasilinksminti. Be to, išvados buvo padarytos skubotai, tad galėjo likti nenumatytų atvejų.

Tad Alvarezas daro išvadą - nelegaliai buvo perkeltas asmuo, kuriam būtinai reikia operacijos. Alvarezas buvo geros širdies, ir, kadangi tuo metu nereikėjo vykdyti jokios kitos operacijos, tai nusprendė netrukdyti vykdyti operaciją. Visgi, šis darbuotojas jautė, kad jis turi teisę įeiti į operacinę, kai vykdoma ši nelegali operacija. Bent kartą jis pamatys, kaip tai vykdoma.

Alvarezui įėjus į vidų, visi tie maži apkarpyti paveikslėliai, visos jų sankirtos ir sąjungos, kurias matė ir modeliavo Alvarezas, susidėliojo į vientisą paveikslą. Taip, taip pat, kaip ir įsivaizdavau, galvojo Alvarezas. Tik gal šiek tiek deformuota. Didelį susižavėjimą Alvarezui kėlė operacijos procesas. Niekada negalvojau apie procesą, visada galvojau apie pradžią ir pabaigą, susimąstė darbuotojas. Šiek tiek pažiūrėjęs, Alvarezas nusprendė prieiti arčiau. Iš tos pozicijos, kurioje iki šiol buvo, jis matė tik operatorių nugaras ir kartais kaukes. Alvarezas norėjo pamatyti operandą. Stengdamasis netrukdyti, jis priėjo arčiau. Stiebėsi, kad pamatytų bent operando kraštelį. Staiga kažkas piktai šūktelėjo. Alvarezas po truputį suprato, kad tas šūksmas skirtas jam. Vienas iš kaukėtųjų operatorių šaukė ir rodė pirštu į duris. Jis liepė Alvarezui nešdintis, nes vyksta operacija. Žinoma, kad vyksta, pats žinau, galvojo jis. Tačiau tada jis susivokė, kad juk neturi nei balto drabužio, nei baltos kaukės! Tai bent įžvalgumas. Besislėpdamas už didžiulės gėdos čiuožė Alvarezas iš operacinės. Na ir pridirbo bėdos.

Nepaisant savo akibrokšto, Alvarezas jautė vėl augantį smalsumą. Kaip jam legaliai įeiti į vidų? Jam tereikia.. Kažkur turėtų būti. Alvarezas puolė karštligiškai ieškoti baltų atributų. Susiprato ieškoti netoliese buvusioje spintoje ir patyrė sėkmę. Šiaip taip apsitaisęs drabužius ir kaukę, jis keliavo į vidų. Operacija, laimei, dar nesibaigė. Visgi, šį kartą Alvarezas nesiryžo eiti arčiau. Pamatęs prie sienos esančią kėdę, jis nuspredė prisėsti. Gal aš taip pat esu operatorius, smalsavo Alvarezas.

Operatorių darbas buvo monotiniškas, bet bent jau įdomesnis už ankstesnius Alvarezo reginius. Netikėtai, kažkas sušuko, šį kartą tikrai ne Alvarezui: „Daktare, ligonis bunda! „. Keisti žodžiai, dvi, o gal net visos trys nežinomos sąvokos. Operatoriai pradėjo judėti nenuspėjamai ir iš pažiūros atsitiktinai. „Anesteziologe, nemiegokit! „, kažkas šaukė. Ne Alvarezui. „Ach, jis per senas.. „. „Kas per senas? Rodykit tą ligonį! „.

„Ligonis“? „Daktaras“? „Anesteziologas“? „Bunda“? Kas čia per operacija? Staiga Alvarezui visu kūnu vienas po kito nubėgo šiurpulys, į elektros iškrovą panašus kratymas ir galų gale drebulys. Aš žinau, kas yra Ligonis. Aš žinau, kas yra Daktaras. „Sesele, laikykit čia! „. Aš žinau, kas yra Seselė! Anesteziologas. Pagalvojęs, Alvarezas žinojo, kas yra Anesteziologas. Negalima budinti ligonio, kai jam vykdoma operacija. „Viskas, jau sutvarkyta“.

Kai atgavo sugebėjimą judėti, Alvarezas čiuožė lauk iš operacinės. Ilgai jis drebėjo pasislėpęs tualeto kabinoje. Alvarezui neprašant, jo pasamonė išnarpliojo visą istoriją iki menkiausio siūlelio. Dabar jam buvo nepaprastai gaila ir baisu dėl ligonio. Gerai, kad Alvarezas bent jau tuo nesidomi!

Kitą dieną Alvarezas kaip niekada labai buvo pasiryžęs eiti į darbą. Jam atrodė, kad tokia jo pareiga. Jis daugiau neleis laužyti taisyklių. Taisyklių laužymas, nors ir menkas, priveda prie baisių dalykų. Tačiau šį kartą jo darbo vietoje buvo subruzdimas. Daugybė asmenų, kurie neturėjo baltų drabužių, būriavosi prie jo saugomų durų. Alvarezas šiaip ne taip rado priėjimą prie savo kėdės. Sėdėti buvo nepatogu, nes žmonių tokiai patalpai buvo per daug. Žmonės labai daug kalbėjo, vienas per kitą, šaukdami ir mosuodami rankomis. Praėjus šiek tiek laiko, žmonių skaičius sumažėjo. Tačiau staiga iškilo kita problema - Alvarezas pastebėjo, kaip trumpam nuo jo atsitraukę žmonės, pradėjo eiti link jo, tiksliau link durų. Alvarezas buvo prikaupęs pakankamai ryžto. Griežtu tonu jis pasakė, kad pašaliniams įeiti draudžiama. Žmonės parodė nustebimą rodančias veido išraiškas ir pradėjo vienas per kitą šūkauti. Alvarezas pajuto nedraugiškumą ir nemandagumą iš šių žmonių. Visgi, jis buvo nepalenkiamas, kelis kartus pakartojo tą pačią frazę. Pasipiktinę žmonės išsinešdino lauk. Alvarezas galėjo pagaliau atsipūsti ir nusišluostyti prakaitą. Problemos kaupiasi, galvojo jis. Praleisk vieną, ir kitą rytą ji bus išpampusi ir tempsis paskui save dar keletą.

Po šiek tiek laiko, atėjo Alvarezui pažįstamas darbuotojas. Jis paklausė, ar kas nors čia buvo atėjęs. Alvarezas papasakojo tai, kas atsitiko. „Ir tu jų neįleidai? „, su šypsena klausė darbuotojas. „Neįleidau“, rimtai atsakė Alverezas. „Puiku, šaunuolis“, patapšonojo per petį kolega ir išėjo. Tai suteikė Alvarezui daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir jis toliau kibo į darbą.

Vėliau atėjo du mažiau triukšmingi žmonės, kurie visgi neturėjo baltų drabužių. Jų kalbą Alvarezas jau galėjo suprasti. „Labai jaudinuosi dėl Douglaso, tikiuosi, kad jo operacija praėjo gerai“. „Viskas bus gerai, svarbu, kad daktarai jį laiku paėmė. O toliau jiems reikėjo tik atlikti savo darbą. Jie juk profesionalai“. Alvarezas buvo šokiruotas. Jis ką tik sužinojo vargšo operando vardą, o gal tai pavardė. „Reikia palaukti daktaro ir galėsim įeiti. Kol kas čia įeiti draudžiama“. Dar vienas šokas. Operandas yra ne tik Douglasas, bet dar ir yra už durų, kurias jis saugo. Kokia milžiniška atsakomybė! Alvarezas nežinojo, ar tai ištvers. Jam buvo baisu pagalvoti, apie tą ligonį, ką jau kalbėti apie jo saugojimą. Daktarai yra profesionalai...

Po kelių minučių, kaip ir teigė šios damos, atėjo taip vadinamas daktaras. Jis pasakė Alvarezui, kad dabar jis eis su šiomis poniomis aplankyti paciento. Na, Alvarezas turi paklusti baltai apsirengusiam asmeniui su kortele. Tai dar viena taisyklė. Pažeidimų dvidienis, galvojo jis. Po kelių minučių grįžo daktaras, tik jau be ponių. Maždaug po valandos grįžo ir ponios. Jos neatsigręždamos dingo kitos patalpos gilumoje. Visą dieną Alvarezas jautėsi kaip ant žarijų. Žarijų. Žarijų. Žarijų? Nesvarbu, galvojo jis. Ką jis turi daryti? Alvarezas nebegalėjo sugalvoti nieko logiško, nes visi keliai buvo užverti viską apimančio siaubo ir baimės. Jo durys slėpė siaubingą paslaptį.

Pagaliau diena baigėsi. Alvarezas nenorėjo niekur eiti. Juk kitą dieną viskas prasidės iš naujo. Reikia viską spręsti čia ir dabar. Kai visi jo pažįstami darbuotojai su juo atsisveikino, Alvarezas, pasinaudojęs emociniu išsekimu, įsmuko pro jo saugomas duris. Man visiškai pasimaišė protas, manė jis. Patekus į vidų, atsivėrė visiškai įprastas koridorius. Durys koridoriaus pabaigoje. Slapukaudamas slinko Alvarezas link tų durų. Durys negirždėjo ir nesipriešino. Kita patalpa buvo panašus koridorius, tik turėjo duris ne tik pabaigoje, bet iš šonuose. Durys turėjo ypatingą savybę - ant jų buvo protingu būdu pritaisyti lapeliai su užrašais. Pavardės, galvojo darbuotojas. Douglasas! Kaip baisu! Alvarezas užsimerkė. Ėjo nematydamas kelio ir kliūčių. Nenuostabu, kad netrukus jis atsitrenkė į kažką kietą. Jo rankos užkliuvo už kažkokių kietų, šaltų ir keistą formą turinčių daiktų, ir kliūtis pradėjo judėti. Visa tai kėlė didelį triukšmą. Alvarezas suklupo. Jo užmerktas akis sutrikdė kažkoks šviesos šaltinis. Jis atsimerkė. Matė sieną, kraštą. Lovos? Matė durų apačią. Atidarytų. Tučtuojau Alvarezas griebė duris ir iš visų jėgų privertė jas užsidaryti. Tai sukėlė dar didesnį triukšmą. Visgi, galų gale niekas nebetrikdė Alvarezo. Jis po truputį atsistojo. Prieš Alvarezą atsivėrė vaizdas - žmogus gulintis lovoje. Douglasas. Alvarezui nekilo jokių abejonių. Douglasas neramiai sujudėjo. Alvarezas neturėjo, kur dingti. Gal dar liko ryžto, svarstė jis. Ir kartu drąsino. Alvarezo apatinė dalis nevalingai sutrukčiojo. Douglasas atsimerkė. „O, dar vienas lankytojas“, silpnu balsu ištarė jis. Po 30 sekundžių Alvarezas ryžosi. „Taip. Atėjau pažiūrėti, ar jums viskas gerai“. „Man? Viskas gerai, jaučiuosi sveikas, kaip.. kche kche.. „. „Aišku“, Alvarezui drąsa pradėjo daugintis milžinišku greičiu. Visgi, jis nenorėjo gąsdinti paciento, todėl ramiai ir švelniai paklausė: „O kaip pasisekė operacija? „. Po kelių akimirkų Douglasas išlemeno: „Kaip? O jūs nedalyvavot? „ Alvarezas purtė galvą. „Na, operacija kaip operacija. Nieko neprisimenu“. Alvarezas ramiau atsiduso. Visgi, kelio atgal paieška jam atrodė nelabai malonus užsiėmimas, todėl jis tęsė toliau: „O kaip jūsų.. širdis?.. Ar kas ten? „. „Che che, kaip šmaikštu, daktare. Nieko, atrodo, kad tuksi“, jau šypsojosi Douglasas. „Hm, o tikrai nieko nejutote per operaciją? „. „Nežinau, lyg ir miegojau.. „, šiek tiek pasimetė Douglasas. Tačiau Alvarezui vėl sukilo rūpestis. „O gal ką nors sapnavote? „. „Hmmm... Leiskit pagalvoti. Atrodo, kad sapnavau košmarą.. „. „Apiee ką?? „. „Palaukit, che, ne taip greitai. Atrodo, kad įvyko kažkokia problema.. „. „Problema, kur, problema? „, jau panikavo Alvarezas. „Na, sapne, žinoma, che“. Alvarezas susiraukė.

Toliau Douglasas pasakojo sapną. „Atrodo, kad kažkokie sukčiai bandė įsilaužti į muziejų. Na žinot, apsirengę juodai, su kaukėmis ir panašiai. Turėjo kelis laužtuvus, peilius, netgi revolverius. Atrodė, kad rimtai pasirengę. Vienas iš vyrukų tvarkė signalizaciją. Kažkaip ilgai jis krapštėsi, dėl to kiti sunerimo. Pradėjo skubinti jį. Kvailai elgėsi, juk tokio darbo nepaskubinsi. Visgi, nukenksmintojas nukirpo kažkokius laidus ir pranešė, kad visi gali eiti vidun. Durys buvo atidarytos tikrai profesionaliai, be menkiausio garso. Toliau reikėjo taip pat atsargiai tvarkytis. Atrodo, kad tiems vyrukams iš visų muziejaus eksponatų labiausiai rūpėjo vienas, matyt, pats vertingiausias. Visgi, iki jo reikėjo sunkiai nusigauti. Jokio triukšmo, perspėjo nukensmintojas, nes jis, mat, nežino apie triukšmo signalizaciją. Galų gale pirštų galais jie pasiekė pagrindinį daiktą. Jis buvo įkištas po gaubtu. Jiems tereikėjo pakeisti originalą savo kopija. Gaubtas buvo įtartinas, jau iš pat pradžių taip galvojau. Visgi, nukenksmintojas visus nuramino ir sakė, kad galima nuimti tą gaubtą be jokių problemų. Taip ir atrodė, kol gaubtas neužkabino pagrindo krašto. Tada siaubingai užklykė signalizacija. Kilo panika. Gaubtas nulėkė kažkur šalin, vyrukai pradėjo rėkti, kol nusprendė greitai paimti trofėjų ir dingti. Dar spėjo uždėti gaubtą, tik kažkaip nevykusiai, manau kad vėliau bus probemų su juo. Įsilaužėliai tikrai buvo pametę galvas, todėl bėgo lauk kvailiausiais būdais. Vienas, o gal du susiprotėjo išeiti pro duris, bet kiti šoko pro langus, langai dužo, eksponatai krito. Daug triukšmo, daug vargo. Visgi, visi išsinešdino, o nukensmintojas dar sugalvojo išjungti signalizaciją. Kažką jis ten padarė ir garsas nutilo. Vyrukai spėjo sušokti į automobilį ir pasprukti. Galvoju, kad kaltas buvo nukenksmintojas, bet juk ir kiti kvailai elgėsi, jį taip spausdami. Tai va, mano sapnas. O.. kas jums, daktare? „

Alvarezas, pradžioje istorijos vis labiau rimęs, jai įpusėjus, tapo vis labiau sukrėstas. Istorijai pasibaigus, jis norėjo kuo greičiau sprukti. Visgi, negalėjo pajudėti. Po 30 sekundžių, kūnas atgavo sugebėjimus, ir Alvarezas spruko. Spruko iš ten. Ir daugiau negrįš. Geriau ieškoti kito darbo, nes čia jis tikrai neištvers. Didžiausią siaubą jam kėlė tas Gaubtas..
2009-10-25 22:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą