Paprasta žmogui-gyvūnui keliauti. Sukalė traukinio bėgius, sustatė pabėgius, įlipo į traukinį ir nuvažiavo.
Kur bevažiuotų, draugus sutinka. Juk ne jis vienas tuos bėgius kalė. Ne jis vienas pabėgius statė. Statė ir Vaidas. Vaidas - tik vardas. Kaipgi jis statė?
Statė ir dieną, ir naktį. Nešė jis bėgius. Ieškojo varžtų. Neradęs mąstė, kurgi jie dingo. Paprasta buvo jam taip mąstyti. Varžtą pamatė Vaidas ant kelio. Paėmė, žiūri, už metro ir kitas.
Žmogus-gyvūnas Vaidą stebėjo. Jis sugalvojo, kad dirbt - nuobodu. Vietoj kalimo jis iškrėtė pokštą.
Kurgi esmė šito seno žaidimo? Mąsalo tokio? Ten kur ir bėgis, kur ir pabėgis. Statėme, kalėme. Tada ir naudojome. Turime daug CO2. Argi ne laikas mums atsisukti į žmogų-gyvūną, paklausti: kaipgi aš klimatą keičiu?
Spalio 24-oji - Tarptautinė klimato kaitos diena.