Besiblaškanti Tėvynė

Nubluko mano dangiškas namelis -
likau dosnus, skolingas...
Rugsėjis nederlingas,
be gėlių, be vaisių spalis.

Kas benorės apvogti vargšą žmogų,
išprievartauti naują tiesą.
Išsaugot, nuo lietaus apsaugančią pastogę,
srūvančią per slenkstį šviesą.

Be gėlių, be vaisių spalis -
šalnos - saulės dviračius mina.
Išmindžiotus takus, kelius apdegina,
aplaisto šalti lietūs besiblaškančią Tėvynę.

Auštant

Širdį gelia,
neužsiplieskusi ugnis...
Toliau - eglutės ligi kelių -
užgesęs saulės židinys.

Miškai. Kapai. Ramybė.
Kažkur užsnūdusi tyla.
Baltos žvaigždės kalasi.
Bunda pasakiška sala.

Senelis

Kūprina namo senelis žilas,
strazdanom nusėtas veidas,
spinduliuoja tylų džiaugsmą, šilumą
veido vagos - raukšlės gilios.

Smalsumu, krauju pakvimpa oras,
kelios širšės įsivelia į plaukus...
Iš kažin kokių galaktikų atplaukęs
leidžiasi į žemę meteoras.

Rodos, tarška būgnai,
lyg vaikai daužytų skardą,
slenka žmogus žilas,
gyvenimo keliu slidžiu......
Liečia mano plaukus, taria tavo vardą,
seka, tave jauną, jaučiu.