Ecce Homo arba „stipriųjų“ portretai

„Tikiu žmogumi kaip nuostabia galimybe (Kristuje), kuri išlieka net didžiausiame purve ir padeda jam išsikapstyti iš didžiausio nuopuolio; ši galimybė yra tokia stipri ir viliojanti, kad ji vis jaučiama kaip viltis, kaip reikalavimas, kaip jėga leidžianti žmogui svajoti apie savo aukštesniąsias galimybes, ir nuolat išvaduojanti jį iš gyvuliškumo; ši galimybė visada yra ta pati, - nesvarbu, kad ji šiandien vadinama religija, rytoj protu, o poryt vėl kitaip. Svyravimas tarp čia ir ten, tarp realaus ir galimo, to išsvajotojo žmogaus yra tas pats, ką religija supranta kaip žmogaus ir Dievo susitikimą. “ (Herman HESSE)

              Vienas filosofų yra pasakęs, kad tris dalykus vertiname tik tuomet, kai juos prarandame: dvasingumą, laisvę ir sveikatą. Šis mintijimas yra teisingas, bet Jis nepaminėjo dar vienos labai vertingos tikrovės, į kurią krypsta visa žmogaus egzistencija. Ši tikrovė turi apibrėžtį bei sąvoką. Ji apibūdinama žodžiu – Kitas, arba tiesiog, - Žmogus. Žmogus, kaip Gyvojo Jėzaus Kristaus Ikona ir atspindys. Žmogus, kaip mąstantis, laisvai pasirenkantis, mylintis ir mylimas, rūpintis ir rūpestingas, atsiduodantis ir priimantis. Bet galiausiai – Žmogus, kaip slėpinys. Toks Žmogaus veidas ir buvo iki tol, kol Jis pats neprarado santykio su Kitu.

              Tačiau šiandienio asmens portrete tapome veidą, kuris gėdijasi silpnumo. Konformistinis „aš“ pamiršta dialogą, jis daug dažniau linkęs praktikuoti pokalbius apie save, taip nesutinkdamas Kito. Konformistinis „aš“  klauso, bet negirdi, žiūri, bet nemato. „Aš“ būna kartu su kitu, bet ne Kitam, ne dėl Kito. „Aš“ per mažai būna kartu su Kitu. Konformistinio „mūsų“ žmogystė dažnai lydima čaižus barokinio juoko, juoko, kuris vidujai neišgyvenamas. Atėjęs į „aš“ pasaulį liūdesys dažnai išvaromas kompaktinių diskų grotuvais, šeštadienine televizijos programa, facebook’ais, pirkimais ir pardavimais, brangia kosmetine pudra net tik veidui, bet liūdesiui ir silpnumui maskuoti.

              XXI amžiaus katile „jis“ verda tapydamas stipraus, viską galinčio žmogaus linijas. Kodėl? Ar būti silpnu – tai reiškia negyventi? Ar tikrai „aš“ yra praradęs dvasingumą ir laisvę? Ar visas šis pasaulis yra visiškai netekęs prasmės ir jau nėra jokios Gerosios Naujienos ne tik čia, bet ir ateičiai?

              Šiandien kaip niekad labiau silpnumui ir liūdėsiui suteikiame negatyvią prasmę. Į garbingiausias meno galerijų vietas pastatome galiūnų portretus. Tokie stipruoliai ypatingai afišuojami pirmuosiuose žurnalų ir bulvarinių laikraštienų puslapuose. Jie pasmerkia kito pralaimėjimą, liūdesį, gailestį bei atlaidumą. Ar tapydami tokias žmogystės karikatūras, neapgaudinėjame savęs?

              O dabar – apie Žmogaus žvelgiančio į Kitą paveikslą. Tikros personos veidas, rankos ir gyvenimas, kažkaip slėpiningai paženklintas silpnu dėl Kito. Todėl Būti Žmogumi – tai būti silpnu ir ribotu. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo „praleimėjimo“, liūdėsio dėl žmonių indiferencijos, ištikimybės Kitam/iem  istorija. Nėra kitos Tiesos apie Žmogų tik toji, kad Jis ne robotas, bet ribotas. Robotas negali lūdėti, džiaugtis, jausti ar verkti. Todėl žinoti savo ribotumą – tai būti laimingu ir pilnavertiškai patirti santykį su Asmeniu. Be Tiesos apie save Žmogus anot E. Fromo neklausia, kaip būti, bet gilinas į tai, kaip atrodyti. Be Tiesos apie save, žmogus neklausia apskritai kam ir kodėl būti.
                 
              Be mirties nėra prsikėlimo. Nors vakar mačiau mieste vaikštant gyvųjų mirusiųjų  figūrėles. Tik „Silpnojo“, „nelogiškojo“ ikona nepraranda dvasingumo, kadangi gyvena dėl. Tik žinat Tiesą apie Žmogų, kuri reiškia ribotumą, dužlumą, - įveikiame mirtį ir pasaulio didybės manijas. Tarp Kryžiaus ir Žmogaus tikrovės patirties yra pats mažiausias atstumas, koks kada nors buvo pasaulio istorijoje. Kito  proveržiai į susitikimą su žmogumi visada yra lydimi kančios, kaip galutinės Meilės ribos. „Silpnojo“ palytėjimai skirti sutvirtinti, pašaukti į gyvenimą, pasakyti Tiesą Mums, apie Mus ir dėl Mūsų.

              O „Stipriųjų“ veidai bijo liūdėti, nes postmoderniam piliečiui – tai nemadinga. Ir Mes toliau tapome savo karikatūras, bet ar ilgai, juk patys dėl to nepasidarome stipresni? Mes negyvenam, mes apgaudinėjam save. Turbūt tik dėl to, kad nusižeminti gali tik labai stipri Asmenybė.

Post scriptum. Šis esė – tai jokiu būdu kvietimas ne į liūdesį ar silpnumą, bet į tapymą savyje To, Kuris nebijojo Mylėti ir silpnumą pasirinko kaip galutinę Meilės ribą.