Rašyk
Eilės (77860)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





lyris lyris

Ecce Homo arba „stipriųjų“ portretai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


„Tikiu žmogumi kaip nuostabia galimybe (Kristuje), kuri išlieka net didžiausiame purve ir padeda jam išsikapstyti iš didžiausio nuopuolio; ši galimybė yra tokia stipri ir viliojanti, kad ji vis jaučiama kaip viltis, kaip reikalavimas, kaip jėga leidžianti žmogui svajoti apie savo aukštesniąsias galimybes, ir nuolat išvaduojanti jį iš gyvuliškumo; ši galimybė visada yra ta pati, - nesvarbu, kad ji šiandien vadinama religija, rytoj protu, o poryt vėl kitaip. Svyravimas tarp čia ir ten, tarp realaus ir galimo, to išsvajotojo žmogaus yra tas pats, ką religija supranta kaip žmogaus ir Dievo susitikimą. “ (Herman HESSE)

              Vienas filosofų yra pasakęs, kad tris dalykus vertiname tik tuomet, kai juos prarandame: dvasingumą, laisvę ir sveikatą. Šis mintijimas yra teisingas, bet Jis nepaminėjo dar vienos labai vertingos tikrovės, į kurią krypsta visa žmogaus egzistencija. Ši tikrovė turi apibrėžtį bei sąvoką. Ji apibūdinama žodžiu – Kitas, arba tiesiog, - Žmogus. Žmogus, kaip Gyvojo Jėzaus Kristaus Ikona ir atspindys. Žmogus, kaip mąstantis, laisvai pasirenkantis, mylintis ir mylimas, rūpintis ir rūpestingas, atsiduodantis ir priimantis. Bet galiausiai – Žmogus, kaip slėpinys. Toks Žmogaus veidas ir buvo iki tol, kol Jis pats neprarado santykio su Kitu.

              Tačiau šiandienio asmens portrete tapome veidą, kuris gėdijasi silpnumo. Konformistinis „aš“ pamiršta dialogą, jis daug dažniau linkęs praktikuoti pokalbius apie save, taip nesutinkdamas Kito. Konformistinis „aš“  klauso, bet negirdi, žiūri, bet nemato. „Aš“ būna kartu su kitu, bet ne Kitam, ne dėl Kito. „Aš“ per mažai būna kartu su Kitu. Konformistinio „mūsų“ žmogystė dažnai lydima čaižus barokinio juoko, juoko, kuris vidujai neišgyvenamas. Atėjęs į „aš“ pasaulį liūdesys dažnai išvaromas kompaktinių diskų grotuvais, šeštadienine televizijos programa, facebook’ais, pirkimais ir pardavimais, brangia kosmetine pudra net tik veidui, bet liūdesiui ir silpnumui maskuoti.

              XXI amžiaus katile „jis“ verda tapydamas stipraus, viską galinčio žmogaus linijas. Kodėl? Ar būti silpnu – tai reiškia negyventi? Ar tikrai „aš“ yra praradęs dvasingumą ir laisvę? Ar visas šis pasaulis yra visiškai netekęs prasmės ir jau nėra jokios Gerosios Naujienos ne tik čia, bet ir ateičiai?

              Šiandien kaip niekad labiau silpnumui ir liūdėsiui suteikiame negatyvią prasmę. Į garbingiausias meno galerijų vietas pastatome galiūnų portretus. Tokie stipruoliai ypatingai afišuojami pirmuosiuose žurnalų ir bulvarinių laikraštienų puslapuose. Jie pasmerkia kito pralaimėjimą, liūdesį, gailestį bei atlaidumą. Ar tapydami tokias žmogystės karikatūras, neapgaudinėjame savęs?

              O dabar – apie Žmogaus žvelgiančio į Kitą paveikslą. Tikros personos veidas, rankos ir gyvenimas, kažkaip slėpiningai paženklintas silpnu dėl Kito. Todėl Būti Žmogumi – tai būti silpnu ir ribotu. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo „praleimėjimo“, liūdėsio dėl žmonių indiferencijos, ištikimybės Kitam/iem  istorija. Nėra kitos Tiesos apie Žmogų tik toji, kad Jis ne robotas, bet ribotas. Robotas negali lūdėti, džiaugtis, jausti ar verkti. Todėl žinoti savo ribotumą – tai būti laimingu ir pilnavertiškai patirti santykį su Asmeniu. Be Tiesos apie save Žmogus anot E. Fromo neklausia, kaip būti, bet gilinas į tai, kaip atrodyti. Be Tiesos apie save, žmogus neklausia apskritai kam ir kodėl būti.
                 
              Be mirties nėra prsikėlimo. Nors vakar mačiau mieste vaikštant gyvųjų mirusiųjų  figūrėles. Tik „Silpnojo“, „nelogiškojo“ ikona nepraranda dvasingumo, kadangi gyvena dėl. Tik žinat Tiesą apie Žmogų, kuri reiškia ribotumą, dužlumą, - įveikiame mirtį ir pasaulio didybės manijas. Tarp Kryžiaus ir Žmogaus tikrovės patirties yra pats mažiausias atstumas, koks kada nors buvo pasaulio istorijoje. Kito  proveržiai į susitikimą su žmogumi visada yra lydimi kančios, kaip galutinės Meilės ribos. „Silpnojo“ palytėjimai skirti sutvirtinti, pašaukti į gyvenimą, pasakyti Tiesą Mums, apie Mus ir dėl Mūsų.

              O „Stipriųjų“ veidai bijo liūdėti, nes postmoderniam piliečiui – tai nemadinga. Ir Mes toliau tapome savo karikatūras, bet ar ilgai, juk patys dėl to nepasidarome stipresni? Mes negyvenam, mes apgaudinėjam save. Turbūt tik dėl to, kad nusižeminti gali tik labai stipri Asmenybė.

Post scriptum. Šis esė – tai jokiu būdu kvietimas ne į liūdesį ar silpnumą, bet į tapymą savyje To, Kuris nebijojo Mylėti ir silpnumą pasirinko kaip galutinę Meilės ribą.
2009-10-24 00:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-07 15:43
Passchendaele
Ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 13:03
agricola
geros ir teisingos mintys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-03 14:31
tls
tls
idealistinė esė, atitinkanti mano idealistinį požiūrį į žmogų, nors ir žinau,kad tai utopija. Kaip kažkas rašė lyg ir nieko naujo, tačiau mažai, kas drįsta pasakyti - tai ką matome glenciniuose viršeliuose, specų kurie dirba su Photoshop ir pan. programom smarkiai patobulintas vaizdas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 16:24
Ferrfrost
Pagaliau tikrai geras darbas tarp Savaitės geriausiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-28 15:56
Ferrfrost
Mielai filosofinis ir iš kitos pusės į gyvenimišką išlikimą pažiūrėta. Aš myliu silpnus žmonęs, jie mane žavi, o labai stiprūs ir karingi tegu būna bušido lauke. Sako, kad tik stipresni laimi, tai kodėl nendartaliečiai buvo tokie  stiprūs, bet net padoriai įrankiais naudotis nemokėjo, nes stiprumas slypi prote, o ne jėgoje. Dabar Valstybėje vykdoma tarsi Darvino atranka, žmonių genocidas ir degradacija Lietuvoje, tad dabar silpnieji, jauni žmonės tik pradedantis kopti į gyvenimą, senoliai, bus žlugdomi. Esė tikrai nuostabus, nors jaučiasi krikščionybės apraiškų, bet tai gražiai išreikšta. Ir labai dažnai silpnesnių nekenčia tas žmogus, kuris būdamas jaunas pats buvo silpnas, tai tarsi mokyklos palikimas, kad vyresni tyčiojasi iš jaunesnių ir t.t. taip ugdoma patyčių karta. Daug galėčiau diskutuoti apie šia esė, bet tiesiog pasakysiu, kad ji man tikrai patiko ir yra verta patekti į laikraštį. Nes žmonės per daug dabar atbuko, kad ką matytų, pasidarė pykti, kaip vilkai ir tik puola vienas kitą, vietoj to, kad mąstytų, kaip vienas kitą palaikyti, kad išlikti...Oj, kaip trūksta visuomenei vieningumo ir morališkumo, ypač Lietuvoje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-27 13:59
Pranas
Filosofijos tikrai nemažai, nes norint iš jos dar galima pasigaminti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-26 17:45
indulgencija
Išlikimą užtikrina būtent ne kiek tai ką protas suvokia, kiek tai ką protas trokšta suvokti; ne tiek tai kuo protas yra, kiek tai kuo protas siekia būti, būtent tai sudaro dvasinį tapatumą.'' iš Urantijos
p a t i k o
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-26 16:48
Sniego mėnuo
"išvaduojanti jį iš gyvuliškumo" - nors mintis ir ne jūsų, bet gyvuliai ir gyvūnai - nekalti padarėliai palyginus su tuo, ko žmogus pridaro, ir čia jau labiau tiktų žodis "monstriškumo" ar "bukaprotiškumo".
"Nėra kitos Tiesos apie Žmogų tik toji, kad Jis ne robotas, bet ribotas." - pasakyta per smarkiai, nes apmąstę vien savo ribotumus praleisime pro akis savo stipriąsias puses.
Tai tiek. Viskas, kas čia sakoma, ganėtinai artima, gal išskyrus pačią formą - nesu religingas ar tikintis (krikščioniška prasme), todėl tokie žodžiai, kaip Kryžius ar Ikona man mažai ką pasako. Kita vertus teksto forma ir yra stipriausioji jo pusė, nes idėjų prasme čia kaip ir nepasakyta nieko naujo. Taigi už įdėtas pastangas ir tikėjimą savimi, savo idealais esate vertas aukštų balų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-26 13:04
atsiprašau už sutrukdymą
Puikus straipsnis, daug gero ir teisingo jame.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-25 23:53
Mikė Lilikė
Stipriai, gerai parašyta, sužadina gyvus jausmus, bet jau nugultus dulkių.. Kažkodėl iškilo Pranciškus Asyžietis, jo virsmas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-25 21:34
Žilis _
be abejonės 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-24 22:50
Valdovė
Labai gražu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-24 19:18
Santaja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-24 17:26
Damastas
As visuomet sakau "puikiai", idant "ne tavo reikalas" daugiau zodziu.
Nezinau, gal busiu apsauktas homofobu ar ten kokiu antisemitu, ar dar kokiu voliuntaristiniu diskriminantu, ale pasakysiu ranka prie sirdies pridejes: niekam nepatinka luzeriai, visi normalus zmogiuksciai svajoja gyventi Olimpe ir misti dieviskais nektarais.
Rastingai parasyta, bet ne itin itraukianciai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-24 17:11
ja Il
perskaičius prisiminiau vieną žmogų. jo paklausus, kaip laikaisi, gyveni - sulauki to paties atsakymo "puikiai".  ir tas "puikiai" toks visada užknisantis, nuspėjamas, dirbtinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą