Senoj senoj apleistoj palėpėj, kiekvieno nuostabai, virė kupinas paslapčių gyvenimas.
Koncervų dėžutėje patogiai įsitaisęs ir apsikamšęs klevo lapu, į ūsą pūtė peliukas Norbertas.
Drėgna jo nosytė, visad mielai trūkšiojanti orą, žibėjo rytmetiniuose saulės spinduliuose.
Kampe, tarp drėgmės ir pelėsių prisigėrusių degtukų dėžučių, savo tinkle palengva suposi voras Egidijus.
Žavėjosi atmerktom akim miegančia muse Mėta.
Taip, Egis buvo toks — vegetaras.
Jam patiko bendrauti su tais, kas paprastai turėtų būti ant jo pusryčių stalo.
Nuo lengvo vėjo traškančios lentos sukūrė mielą ritmingą melodiją, kuri ir toliau kvietė pabūt sapnuose.
Bet kaip galima miegoti taip ilgai? — vis nesuprato laiba pelytė Beatričė...
Juk lauke žydi aguonos! — pamanė ji.
Tad, nulėkusi iš jų karalystės į lauką, ir paskendusi pievoje, nusiskynė dar neatsidariusią aguonos galvutę ir vėl pradėjo savo žadinimo šou!