Miesto mergina

O mieste! tu man galva apsukai, svaiginai oriu zmoniu kvapais, savo prestizu isvarei skurstancius vaikezus ir dienos aky bei uzsimerkiancioj nakty pasilikai tokius kaip as ir beabejo tu .
As einu savojo miesto keliu ir stebiu, stebiu ka gali pamatyti zmogus budamas menininkas, beprotis, kad tarp kitu miestu atpazintum butent si stebukla . Sis miestas apsimetelis, visoje dienos aky jis neissiskiria is kitu - nelygios, apdroztos gatves, seni namai, kvaistelejusiu pasaliniu veidai . O nakty, ojojoj mano mylimasai prisipazink apsimeteli sunsnuki koks tu buni tada! Kaip priverti mane drebeti, gasdindamas juodu medziu slamesiu, kaip kaustai mane mirties salciu, kaip ziuri i mane lyg paskutini karta, siuncianciu velniop zvilgsniu . Pameni, kaip bandei mane paskandinti, taip taip, tame vidury aikstes asaru fontane, tasei mane, buciavai ... Koks tu romantiskas mieste, tik tau galiu atiduot save . Mes zaidziame iki pat ryto, kai kiti tik lovose banaliai dripso, gal delto mane tasei, kad miesto mergaite liktu su tavim amzinai?