Laikas niekad nelaukia klibinkščiuojančių sielų (ypač manosios).

Pelenų medžiai apgulė vartus ir jau penkta para kaip esu priversta tūnot savyje... Prisipažįstu - kas valanda nueinu pažiūrėti, gal pavyks bent pro tarpelį išlįsti... Deja.
    Matyt, čia bausmė už tai, kad nuo vaikystės (po to ir vėlesniais laikais) mėgau pati čia užsidaryti. Apsimutūriuodavau durimis, staktom ir to pakakdavo - nei viena moteris nerizikuodavo savo aštuonių centimetrų kulniukais įstrigti nežinios tarpe, kur pasimeta dabartis, ir nežinai kokiu laiku reikės šnekėti. Dažną moterį gąsdina nepasiruošimas, netobulumas... Ir koks gali būti tobulumas, jei net sumautos staktos nėra? Vyrai šiek tiek kitokie. Juos erzina daugybė pasirinkimų, žinoma, klaidingų, nes durys ne vienos ir ne trys... Galiausiai jie visas išspardo, ištempia už plaukų ir rėkia... Ir, aišku, mano kad tu susigūži dėl to, jog jo karštos seilės jau apibėgusios apie veidą ir slenka žemyn... Gerokai žemyn... Bet ne. Ne jiems suprasti, jog skubi uždaryt „langines“, kai saulė tvoksteli kumščiu į veidą. To nepalyginsi su kasų pasitampymais...
  Žinoma, esu turėjus ir rūsį, kuris saugojo visą mano barikadinį šlamštą... Dvejus metus buvau rami, nesitampydama su savim tokių svarmenų - ir svorio numečiau... Dievinau akimirkas praleistas jame (o gal su juo?)... Nereikėdavo baimintis galvojant ar iš dieninio ringo išeisi tu, ar kuris iš spindulių, kai apimdavo panika vien su zuikučiais kovojant... Na, nesvarbu. Jis tapo mano namais, jei rūsį, kas nors be manęs, gali taip vadinti. Mėgiamiausias užsiėmimas buvo tylėjimas. Ak, kiek istorijų buvo pasidalinta per jas! Jis - Margarita, aš - Faustas. Aš - Hamletas, jis - Ofelija... Ir viskas išplaukdavo savaime, panašiai lyg bandytum paskandinti balioną. Ir kokia laimė būdavo, kad erdvė neribojama: nori, gali būt apsupta kaip taukai kur papilvėj, nori - visas pasaulis taps daugtaškiu (ir tikrai ne iš trijų taškelių kaip pakrypusių boružėlių)... Bet visa tai -  buvo. Pasirodo, pamatam neužtenka norų (nors ir kiek benorėjau)... Galiausiai rūsys prakalbo, jog jo netenkina dvieju betonų įkastų lygiagrečiai - troško trečiojo, kuris laikinai sujungtų tvirtesniu ryšiu iki kol atsiras ir ketvirtas... Palikau barikadas, savo betoninį indėlį ir tikėjaus, kad tai jam pravers. Kada nors.
  Taip supratau, kad teks ilgiau pagyventi ant asfalto. Aiškiai mūsų bio laukai nesutarė... Jis vis bandė mane nustumti (kas dažniausiai pavykdavo), o aš... o aš kiek įmanydama stengiaus rasti žolyną ir tapau vegetare. Na, tai nepatiko mano skrandžiui ir, kad būtų to negana, susipykau su savimi... Taip ir nutiko, jog atsiskyriau nuo visko ir nuo visų, ir palikus raštelį „Mama, kad ir kur būtum, jei pasigesi - neieškok. Vistiek žinai, jog raktai su manim, spynos pakeistos... ir šeip - jau dvejais metais sutrumpėjo amžinybės laikotarpis“... Poto pagalvojau, kad kapinių sargas tikrai nebus patenkintas, radęs tvarkydamas tokią rašliavą... (jau kartą kabėjo nuotrauka ant nepageidaujamų žmonių lentos). Žinoma, išsisukčiau lengviau, jei mokėčiau flirtuoti, bet, matyt, praeitame gyvenime užrūstinau Afroditę ir ji mane paskundė Dievui.
  Tad taip ir išsikrausčiau pas save porai dienų. Vartus palikau atdarus, nes mėgau vėją, kuris mielai žaisdavo su mano sruogom, ir visai neraukydavo nosies dėl šlapių plaukų... O aš džiaugdavaus, nes kartu su juo atklysdavo ir dangaus pusnų. Mėgau klaustrofobiją, kurią jie sukeldavo (ir, žinoma, žinojimą kad pabraidžius niekas nesustabdys gniūžte į veidą). Tačiau gyvenimas turi dvi medalio puses: skirtingas, bet tuo pat metu vienodo skonio ir niekad nepaliekančio nesurištų mazgų (antraip jis su palaidais galais negalėtų nieko pasmaugti). Rūsys grąžino viską, ka buvau palikus. O ir liko tik pelenai, kurie užgulė vartus, ir spėjo suaugti į standžius kamienus... Galiausiai, supratau, kad tas penkias paras bandžiau atidaryt vartus ne į tą pusę.. Tereikėjo truktelt savin, o ne stumti, ar lįsti pro nematomus plyšius... Atsakymai visad slypi šiapus, tik iš įpročio ar kvailo nežinojimo žmonės jo ieško anapus. Ir aš tik žmogus, nors daug kas trukteltų pečiais abejodamas.
-----
Gaila, kad pelenų cunamiu grožėjausi taip trumpai -
Laikas niekad nelaukia klibinkščiuojančių sielų.