Užeigos dvasia

Vakaras užklumpa miestą ir gatvių tuštuma
su vienišų praeivių siluetais ir žingsnių aidu
leidžia pajusti, kiek daug vietos Pasaulio
Architektas paliko sielos skrydžiui ir darbui.
Pasuk už kampo ir įeik į ištaigingą užeigą,
žmonių balsais ir taurių skambesiu ošiančią
lyg jūros toliai. Į vyno taures pilstomas
užsimiršimo nektaras apjungia žmones
ir brolystės dvasia sklando tarp sienų.

Degant žvakei sėdėdamas vienas prie staliuko
vienišas pasaulio stebėtojas ir žmogaus
prigimties tyrėjas šildosi į žmonių bendrystės
krosnį, ir mąsto apie Žmogų, tokį didelį ir tokį
mažą. Stebėdamas žmones, juos veria kiaurai
savo žvilgsniu, ir jų reikalai ir rūpesčiai atrodo
niekingas užsiėmimas, tuštybių tuštybė.
Štai jaunuolių porelė sėdi prie gretimo staliuko,
jie laimingi ir šiek tiek nedrąsūs, pasirengę
pasitikti savo gyvenimo nuotykį, ir staiga
pasaulio stebėtojas juos mato po dešimties
metų pavargusius nuo vienas kito, bet drauge
suaugusius vienas su kitu, negalinčius
pagalvoti, kad viskas galėtų būti kitaip.
Kaip žmogiška glaustis vienam prie kito,
patirti bendrą džiaugsmą ir apsvaigti,
o vėliau, jausmams atslūgus, suvaryti
kitam į nugarą priekaištų durklą.

Ši jėga, šis geismas yra Gyvenimas, o mes
tik vieniši jo atodūsiai, kvėpuojami ir patys
kvėpuojantys, mums skirta patirti savo
dalią, kristi ir prisikelti, kad vieną vakarą,
išsivadavęs iš visų saviapgaulių mus stebėtų
vienišas pasaulio stebėtojas ir žmogaus prigimties
tyrėjas, įsitraukusius į pokalbius, bandančius
pasislėpti nuo rūsčios gyvenimo tiesos: savo
gyvenimą turi nugyventi nuo pradžios iki pabaigos.