sunkiai prieinama kalba.

2009 10 21

kažką išgirdau
lietuj lyjant,
virš žemės mačiau
mėnulį bedylant,
tik tamsumos
ir melsvas šaltis,
tik šakų alkūnės
primenančios
keisčiausius padarus
pasakų.
Garso tonas pakibo -
jis kito ir akimirką
rodės įsmigo į širdį
lediniais lašais.
Tamsiuos kampeliuos
pakvipo pelėsiais
ir mirusiom baimėm,
tik akimirką gali
užuosti kvapą - tos
gėlės, kuri sapnuoja
naktį nebijodama
būti palaidota
kanopos ar sprunkančio
paukščio. Sandalas
primynė šakelę...
sustingo pasaulis
neliko net ritmikos,
to kas privalo virpenti,
tik troškulys
staugimo ir kraujo
– spiečiumi
praskrodė debesis.

Suklupo prie stirnos,
strėlę ištraukė, pasitepė
dviem pirštais kaktą
krauju josios ir tyliai
pasimeldė judesiui
virstančiam maistu.

p. s.

Ačiū... šios maldos
nesuprasite, nes ji
iškalta niekam nežinomos
kalbos rašmenimis. Išskobta,
kiekvienoje sieloje, tik dėja
sunkiai prieinama...