Ruduo Itakėje

Kas sugalvojo dangų, svetimas šalis ir jūros mėlį,
Ir vyrui pareigą išvykt kažkur toli kas sugalvojo?
Išraižė nuorodas ir ženklus stiliumi ant smėlio
Ir žmogui nedavė sparnų ir plunksų, tiktai kojas...

Kas nutarė neleisti, kiauriai visko pamatyti,
Kas taip toli patraukė viens nuo kito jūros krantą?
Kokie gi vėjai atpūtė Itakėn rudenį ir vėsų rytą
Ir ištiesė lyg vėliavas jam pavymui rankas į dygų horizontą?

Kažkam reikėjo pasodinti moterį ant plyno lauko,
Kur už rūkus tirščiau ore vien šiltas jausmas tvyro,
Kažkas suklydo pasodindamas - jinai pati išaugo
Ir niekam nepaliepus laukia grįžtant savo vyro.