Niekas nesupras.

Tu ir aš. O jie nesvarbu.
Švelnios mėtos prie Tavo langų.
Kažkada dar žydėjo, kai arbatą plikei ir ją gėrėme medžių alėjoje.
  Dviese. Tik Tu ir aš. Ir dar Dangus.
Toks žydras, tarsi Tavo akys.
      Dabar.,,
Šąlančios mėtos prie Tavo langų,
Apsiniaukęs Dangus tarsi ašarų kupinos akys.
                Tokios brangios, beprotiškai brangios.
  Šalnos Tavo delnus nudažė..
      Ir išnyko šviesa, tik tai sielos paliko be vietos.
                            Niekas nesuprato.
                              Niekas nesupras.
                                  Niekada.
                                        ...
                                    Jau ruduo.