Tam rudeniui, kurio nelaukiu

O myliu.
Nors ruduo, nors šąla rankos,
Nusijuokiame vis rečiau.
Vis tiek.
Paleisti negaliu nors baigės laikas,
O ir nepakeliui mums jau.
Taip stipriai.
Kad įžiebčiau kibirkštį iš naujo,
Sudegčiau – daug mieliau nei stingt lėtai.
Taip myliu,
Neištrūkstu iš košmariško spektaklio,
Nors jau seniai sudegę teatro pamatai.
---
Tas meilės vylius apsiraizgė,
Kaip nuostabiausias Edeno žaltys.