savikritika

Ir kai nebelieka nieko, kas drumstu mano ramybės rato ribas, aš galiu tyliai pasinerti į vos pašnibždomis ateinantį sapną. Jis toks lengvas ir svaigiai tarsi plunksnuotais pirštais liečia mano akių vokus, lenkia žemyn. Ir kai jau nebelieka šios dienos ir viso beprasmiško tylaus pavydo svetimai vogtos laimės, aš galiu ruoštis praėjusios dienos saves apibendrinimui. Aš... nebesimaitinu kitų džiaugsmo trupiniais, nes man ir nenubyra niekas. Kiek dar viskas vers mane ir spaus prie sienos...?... Šiandieną aš buvau tik erdvę užimantis pavidalas. Manoji neigiama sklindanti energija veikia visus. Aš nesenai tik suvokiau, kad esu toks žmogus kuris pasitenkina trypdamas silpnesnį, laukiantį ir vis pučiantį tą patį kantrybės burbulą. Tokio egoizmo savy dar nebuvau atradus. Niekada nenustosiu žavėtis žmonėmis kurie žino savo tikrąją vertę ir nekelia saves už taisyklingai pataikyta šiūkšlę kito daržan. Grožėsiuos kitų siekiais ir galimybėm kurias jau turi ir iki kurių man dar toli. Klausysiu tų kurių žodžiai nėra tuštybė, tų kurie duoda naudos ir įgudžių. Kritikuosiu save sau girdint, kad rytoj galėčiau pagirt už kilimą aukštyn. Ir jeigu kas nors mane skaudins, apsimesiu veidrodžiu ir sudušiu jo akyse, kad daugiau niekada neleist saves žlugdyt. Žlugdyt kitų... iki tol lauksiu rytojaus.