Virtualiai pažinčiai ...

Ji klausia tavęs, kaip tau sekas, klausia, kaip gyveni, ji nusivylus nerimsta - nesulaukia atsakymo... Bet  naiviai svajoja: “Rytoj eisiu taku, žiūrėsiu i krintančius lapus, gersiu ore tvyrantį rudeninį midų...  O namie rusens židinys, už lango  danguje švies svaiginantis mėnuo, plauks debesys, mano galvoje vėl suksis mintys vien apie tave, mielasis drauge... Ten tu sėdėsi  ant apsamanojusio ąžuolo kelmo, apdengto spalvingų lapų skraiste, tavo lūpos, nugairintos vėjo, spinduliuos it prisirpusios rudeninės uogos -  saldžiarūgštės avietės, kurių dar krūmokšniuose retkarčiais kabo įpusėjus bobų vasarai... “ Deja,  tai vasarai, kuri  lyg blyksnis tik aplankė  vienišą  širdi...  aplankė ir paliko aistroj su permirkusiu rudeniu, liūdesiu už  lango ir Skype’e veriančiai tylinčiomis  neklapsinčiomis  kolonėlėmis... Caro mio ben – tik skamba per radija...