didelis pykčius

Niekada nejaučiau tokio didelio pykčiaus
Kaip dabar, kaip dabar, kaip dabar
Kai mes su močiute nešam tris sunkius maišus
O jinai be galo sena
lėta
raukšlėta
ir liūdna

Tokį didelį pykčių man kelia
Kelio ilgis
Lėtas tempas
Maišų svoris
Ir tai kad atrodo jog močiutė neatlaikys savo maišo

Vis norisi trenkti maišus į praeivius
Kad jie paneštų
Norisi paimti močiutę ant rankų, ant jos nebepykti
Sakyti „Varom į šokius“
O močiutė sakytų „aš nepasidažius“ tik tiek

Bet mes pasiekėm butą
Mes skutome bulves
Mes dėjom jas į puodą
Mes valgėm

Ir aš vis tiek negalėjau žiūrėti į jos
kojines
suknelę
pilvą
ir plikę