Riestame laužyto kablio lanke trumpam įkliuvęs, blankaus, debesimis aptraukto dangaus apšviestas, tamsus paukščio kontūras, sparnu rėždamas gelžbetoninius debesis, jau kilo virš juodo miško šepečių lovio, kai uždengdamas horizontą, sunkiai nukrito vienas šešėlio pakirstas medis, negailestingai pritrėkšdamas paunksmėje snaudusio benamio galvą. Jau po poros valandų šį skanų paštetą, pasigardžiuodamas savinosi pro šalį spūdinęs nušiuręs vilkas.
Dažnai sprogstantys, skaisčiai rausvai surūdiję karšto vandens vamzdžiai, ištiesti per rūsio kampą ir vėl lašino garuojančius lašus ant išpurtusios medinės lentynos. Akmens, metalo ir medžio dulkių trypalynėje skendėjo atraižos, nuolaužos ir keturiasdešimt šešto numerio šlepečių įspaudų duobėse įkritę rūdijantys vinys, varžtai ir veržlės. Kairiame rūsio kampe, po lentynomis nuverstas liepos kelmas, nuo drėgmės pradėjęs pelyti, skubiai kirviu aptašytas žmogiškos figūros formomis, jau daug metų nesulaukdamas savo kūrėjo baigiamųjų kirčių, riogsodamas baloje įgavo savarankiškų gyvybės požymių, pasipuošdamas pelėsio grybais ir pūsdamasis nuo drėgmės. Įremti tarp knygų ir spintos sienų, pakarti ant pakabų balkio, suvynioti į plastmasinius maišus – visuose rūsio kampuose – nesulaukdami, kada pagaliau susmigs giliai į to nusipelniusį kūną, nesvarbu iš ko padarytą, kur tik akis užmato, lindėjo įvairaus dydžio kirviai - jų ašmenų blizgesį su kiekviena diena rūpestingai švelnino voratinkliai.
Gipsu ir dažais apterliotų rūsio sienų prislopintas, pasigirdo garsus gurguliavimas, iš paskos atsklido duslus riedėjimas, bumbsėjimas ir kliokimas. Po keleto minučių viskam nutilus, buvo girdėti tik įnirtingas lašėjimas iš gretimo rūsio ir tylus cypsinčių krebždentojų keliamas šnaresys.
Agresyviai pokštelėjus metalinėms lauko durims, rūsio laiptus nušvietė blanki silpnos lemputės šviesa. Kartu su dramblotais žingsniais, laiptais rūsin atgaudė triukšmingas ir monotoniškas lietaus lokomotyvo ūžesys, išbaidęs visus gulėjusius, kabėjusius ir įsispraudusius rūsio tamsos tyloje. Spragtelėjus dar vienam jungikliui, tvanki gelsva šviesa užliejo senų baldų ir sudaužytų stiklų pilną prieangį, kurio lubomis raitėsi stori, blizgantys, tai šen tai ten besisunkiančios drėgmės pritvinkusiais pelijančiais skudurais apvynioti rausvi nuotėkų vamzdžiai. Betoninių grindų krašte išgręžton skylėn, plaudama daugiabučio pamatus, tekėjo visa iš vamzdžių ištrukusi pamazgų sriuba.
Brūkšteldamas palubės vamzdžius pasišiaušusiais retėjančiais plaukais, nešinas springstančiu elektriniu grąžtu vienoje, desperatiškai gniauždamas kūjį ir kelis kaltus - kitoje rankoje, senyvas žmogelis Kirvapenčio pavarde, žingsniais smulkindamas ant grindų išdaužytus stiklus, artinosi savojo rūsio link.
Tris ar daugiau kartų išlaužtos, vienos eilės lentų durys, apsaugotos stambia spyna, atsivėrė lengvai pajudindamos nuo palubės atsikabinusią sieną, kuri siūbavo į abi puses berdama cemento likučius nuo lubų. Užžiebęs šviesą, šeimininkas metė grąžtą, kūjį ir kaltus ant darbastalio, kuris prisigėręs lašančio vandens, įlinko kaip kempinė. Iš po stalo ištraukęs kibirą, uždusęs prisėdo. Prieš akis žiojėjanti skylė, kurią smalsumo pagautas iškalė sienoje, buvo užkišta laikraščiais. Sunkiai tuo tikėdamas, jis atsistojo ir įsistebeilijo: šešėlio pridengtoje skylėje kyšojo laikraščių gniutulas, viename iš išvelgiamų laikraščio fragmentų, iš nuotraukos žvelgė dvi akys, mirksinčios kaip šviesoforo žibintai, nereguliuojamo eismo apsupty perspėjantys sunkiai atskiriamomis spalvomis, lyg iš toli skardenantys, ausimis sunkiai suvokiami žodžiai. Pratisas signalas ėmė pjauti lyg peilis. Didelio seno paukščio nagais sugriebęs laikraščių šūsnį, senis ją truktelėjo į save ir iš netikėtumo krito atbulas, kai visa krūva popierių pasipylė iš kiaurymės sienoje, užpildama jį nesibaigiančia lavina.
Ausis užgulė kurtinantis šlamesys - vienas po kito, pro skylę sienoje krito suglamžyti popieriai. Iš kiekvienos gniūžtės, permušdamos popieriaus šiugždėjimą, sklido policijos automobilių, greitosios pagalbos, gaisrinės sirenos. Iš gniutulo, atsitrenkusio tiesiai seniui Kirvapenčiui kakton, pasigirdo kurtinantis keleivinio lėktuvo variklių gausmas, pro pat ausį prabaubė varpeliais skalambijanti karvių banda, rankoje atsidūrusio laikraščio gabalas, komanduodamas prabilo skardžiu balsu – iš nuotraukos žvelgė susiraukęs karininkas. Nespėjus Kirvapenčiui mirktelėti, virš galvos, į spintos duris įsmigo vėliavos koto smaigalys. Tamsiai žalsvos milinės tunelyje sušvitęs kumštis stuktelėjo kakton. Skausmingai loštelėjus galva atsitrenkė į spintos duris - akių horizontalė sklandžiai susiliejo su vertikale. Plėšydamas galvą supančias tamsumas ir gelbėdamas skęstančią sąmonę, senis Kirvapentis žaibišku rankos mostu nukirto pakeliui pasipainiojusią kliūtį – lyg strypu per moliūgą pertraukdamas. Gavęs nokautuojantį smūgį, kažkas sunkiai šlumštelėjo kairiam rūsio kampe. Sugriebęs po spinta gulėjusį kirvį, rūsio šeimininkas puolė plačiais mostais švaistytis į visas puses, vis dar galvos skausmo temdomom akim. Skimbčiojant kirvio ašmenims, girdėjosi tai duslus, tai aštrus dzingsėjimas. Aplink įsisiautėjęs laikraščių triukšmas pamažu tilo: automobilių sirenos tolo, žmonių balsai liejosi į šnibždantį chorą, o švitrinio popieriaus šnarėjimas pavirto tyliu šiugždėjimu. Girdėjosi tik beviltiškas baladojimasis ir šnopavimas kairiam rūsio kampe. Ten Kirvapentis ir paleido kirvį, užsimodamas taip, kad suskaudo inercijos patrauktus rankos raumenis. Pasiekus taikinį, kirvio ašmenims taršant drėgnus besitąsančio audinio plotus, šnarpšdamas pro pjuvenom užsikišusias šnerves, su kiekvienu mostu senis iškirsdavo vis gilesnį griovį vargiai galinčio atsimušti, priešininko kūne. Skausmingai į grindis bilsčiodama jau sustingusiu korpusu, nuo nesibaigiančių kirvio smūgių, auka ritinėjosi savų kūno dalių pilnoje baloje. Jausdamas kartų prieskonį burnoj, Kirvapentis užsimojo paskutiniam kirčiui ir jau skrosdamas ašmenimis orą, pajuto staigų pasipriešinimą - nematoma jėga sulaikė kirvį ir jį laikančias rankas - vietoje.
Koktaus sielvarto perverta fizionomija, iš paskutiniųjų bandydamas išsilaisvinti iš jam nežinomų pančių, aršiai rėkdamas, žmogaus pavidalo šešėlis dar ir dar kartą bandė rauti kirvį iš vietos, bet tas nepasidavė – tarsi, kas būtų įmūrijęs.
Pro skylę sienoje žvelgianti akis, kurios spalva - šešėlio pridengta - neleido nusakyti jos spalvos, gardžiai juokėsi išplėsta lėliuke stebėdama šį reginį. Juokėsi ir drabužių pakaba, kurios kabliuose įstrigę kirvio ašmenys, kutenamos plėtėsi su kiekvienu kapotojo truktelėjimu, neleisdamos pajudėti iš vietos. Išrietęs ironišką grimasą, nuverstas į balą ir negailestingai subjaurotas kirviu, šypsojo ir ant grindų kapotas liepos kelmas, kurio giliai išvagotu kūnu varvėjo juodas Kirvapenčio šešėlis.
MT: Kovinė fantastika