aš tik smėlis, byrantis tarp pirštų,
kai saulėlydžiai įnirtę blaškos -
spinduliai pro langą paskutiniai
varva ant manęs kaip karštas vaškas -
aš ramus, ramus it senas vynas, -
ir toks grynas grynas kaip vanduo,
vakaras visas tiesas išvijo,
ir išvijo nerimą namo, -
tu tyla, tyla, ramybė,
prie tavęs glaudžiuosi aš kaip šuo,
ir džiaugiuosi, kad ramus toks rytas -
juk ruduo, ruduo, ruduo, ruduo.