Išpažintis

Žinau tavęs aš gerai nepažįstu,
Kvaila širdis nerimsta ir vėl, turbūt, aš klystu.
Ne angelas aš ir ne šventasis tad tiek to dar kartą nusidėsiu,
Tai ką jaučiu, ką galvoju tau į eiles sudėsiu:

Nesuprantu, kodėl tavo akys mane taip sužavėjo?
Kodėl tavo mintys mane apkerėjo?
Kodėl apie tave aš negaliu negalvoti?
Kodėl naktimis nebegaliu ramiai miegoti?

Kodėl tu primeni man tą kuria šventai mylėjau,
Primeni tą be kurios gyventi negalėjau.
Kodėl mano širdį vėl plakt stipriau verti
Kodėl,, numirusia'' meilę atgaivinti ketini.

Žinau kvailys aš jog apie tave galvot pradėjau
Ir savo svajonėm patikėjau.
Silpnas aš, bevalis juk pagundai atsispirt nesugebėjau
Savo dorovės principus į šuns dienas išdėjau, nusidėjau-tavimi susižavėjau

Paimk tu ir sudaužyk tą įsižiebusia naivia, nuodėmingą viltį mylėt ir būti mylimam,
Neleisk man vėl svajų sparnais į dangų kilti,
Neleisk tavimi žavėtis gėrėtis ir nederamai pamilti.
Geriau suvokt tiesą dabar ne vėliau svajų sparnus nusvilti-nusivilti.

Na pasakyk jog pamačius mane tavo širdis nesuvirpėjo,
Na pasakyk kad perskaičius mano mintis šilumos banga sielos tavo neužliejo.
Na parašyk kad nieko tokiam kaip aš tu jausti negali
Ir žodžiai tie apie kerinčias mano mintis buvo skuboti, netikri.

Na imk parašyk jog dviveidis niekšas aš, melagis, silpnavalis,
Liepk mano sąžinei prabilti:
Juk šeimą aš turiu ir kaip bebuvę sunku, ja rūpintis gerbti turiu mylėti,
O ne į kitas žiūrėti ir iliuzijom save apgaudinėti.

Žinau jog nederėjo man tau rašyti ir gražių žodžių sakyti,
Suprantu jog nederėjo man tavo telefono prašyti ir skaipu ramybės trukdyti.
Todėl už sudrumstą ramybę ir visas padarytas klaidas noriu tavęs atsiprašyti,
Ir per daug manęs nesmerkti paprašyti...