Mano naktys, mano dienos
Tarp šaltų žiemos miškų
Du balsai ar balsas vienas
Aš savo kelio nerandu.
O dar ta kaltė kaip šuo iš paskos
Seka į sniegą įmintomis pėdomis
Aš čia, o širdis laukuos
Pranašauja kad šią naktį lis.
Vietoj lietaus, žodžiai užklupo,
Ramiai leidosi ir verkė,
Pabučiavo šaltas lūpas
Bei akis užmerkė.
Tyla, o gal tik vėjas
Kalbina mano mintis
Kaip šimtasapnis likimo kūrėjas
Šimtą kartų sudie pasakys.
Sugrįžta viskas kas buvo po ledu
Per miškus ir per slenkantį rūką
Aš į kišenę savo šviesą dedu
Ir nusiimu bespalvį peruką.
Dabar kai ant peties viltis atsitūpus
Kai siela pripažįsta, esą kalta
Žodžiai dar kartą dėl rytojaus užklupo
„Aš ir Dievas – tai mano malda. “