Nevykėliška paršiukų pasaka

Gyveno kartą Sena Kiaulė. Tiesą sakant, neilgai tegyveno. 2009 metais, birželio 10 – ąją dieną 18: 36 ją ištiko klinikinė mirtis. Po pusvalandžio ir biologinė, nes niekas jos net nesistengė atgaivinti. Vargšė Sena Kiaulė turėjo tris palikuonis – paršiukus Snif Snifą, Snuf Snufą ir Snaf Snafą. Laimė, prieš pasibaigiant vargšelės dienoms, Sena Kiaulė parašė testamentą – paliko 12 tūkst. litų savo vaikams. Atsidalino našlaitėliai po lygiai – po 4 tūkst. litų ir išėjo jie laimės ieškoti.

Jaunėlis Snif Snifas už 400 lietuviškų piniginių vienetų nisipirko vežimą šiaudų ir pasigamino iš jų sau namelį. Už likusius pinigus įsirengė jame signalizaciją, prijungtą prie saugos tarnybos „PARŠ (Plėšikai Atėję Ruošiasi Šventėms) security“.

Kartą pro šalį ėjęs Vilkas užuodė kiaulienos kvapą ir jau ruošėsi pasmaguriauti, bet vos tik jam prisilietus prie „durų“ (jeigu taip galima vadinti šiaudų kuokštą) prisistatė „PARŠ security“ pareigūnai ir pasodino Vilką tamsiojon už įsiveržimą į privačią nuosavybę.

Antrasis paršiukas tame pačiame kvartale pasistatė namą iš medžio, kainavusio lygiai 4 tūkst. litų. Durys buvo iš ąžuolinių lentų, tataigi našlaitis jautėsi visiškai saugus. Greitai  Vilkas buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos (plačiau žinomos „Kalėjimo“ pavadinimu). Jis po ilgo sėdėjimo Lukiškėse buvo labai sulysęs ir alkanas, kadangi dėl ekonominės krizės sumažėjo kalinio krepšelis, kartu sumažėjo ir maisto porcijos. Pamatė Vilkas Snuf Snufo namelį ir jam galvoje įsižiebė lemputė. Nusipirko jis buteliuką degiojo skysčio, degtukų ir tais pora išradimų sukėlė gaisrą Snuf Snufo namuose. Palaukė, kol namelis virto pelenais, o Snuf Snufas – kiaulienos kepsniu ir jį surijo.

O Snaf Snafas buvo ne iš kelmo spirtas – jis pasiėmė paskolą ir pasistatydino mūrinį namelį. Paskolos pradinis įnašas kaip tyčia buvo 4 tūkst. litų. Taigi pasistatė našlaitėlis sau saugų būstą ir laimingai sau gyvena. Bent jau kol kas. Iš kur vargšas galėjo žinoti, kad pradinis įnašas – tai tik pradžia, kad kas mėnesį jis turės mokėti ir įmokas su palūkanomis. Taigi Vilkas palaukė keletą mėnesių, kol Snaf Snafą išgyvendino dėl skolų, pagavo jį, įkišo jam obuolį į burną, iškepė ir suvalgė.

Taigi, pasakos moralas toks, kad nereikia stengtis apžiot viso pasaulio – pasistatyk tu paprastą būstą ir gyvenk sau laimingas. Jei ne – tave suvalgys Vilkas. Arba bankas už skolas, o po to ir Vilkas.