Abejingumas

Sako lašas po lašo ir akmenį pratašo,
Bet mano eilės tai ne lietaus lašai,
Jų nesugavai, manęs nesupratai.
Atkaklus įkirus lyg be paliovos lyjantis lietus,
Blankus šešėlis draugo tuštumoj dienų, naktų...

Praeis lietus, praeivių minioje ieškosiu tavo veido,
Pakol tas ilgesys širdies mano dar neapleido.
Manau praeidama pro šalį manęs tu nepažinsi, nepastebėsi,
Linksmam mano veide tų ilgesio gaidų nematysi, jų neįžiūrėsi.
O aš tave pažinsiu, tikrai, tikrai pažinsiu, žvilgsniu palytėsiu
Ir palydėsiu, tuo pačiu žvilgsniu tik palydėsiu...

Netikra visa tai kaip ir tas lietus,
Netikras jausmas, netikras draugas tas žmogus,
Pažinti nenorėjęs, sužavėjęs apkerėjęs ir nuėjęs,
Nepažinęs, lyg pro medį, pro šalį... šalia manęs praėjęs.