Žmonija

Žvelgiu į žmoniją pro rakto skylutę
Joje visas grožis ir meilė išblukę
Nūnai suprantu, šią lemtingą minutę
Kad kiekviena poema turi slaptą eilutę

Šie pavidalai pilki
Įrodinėja kitiems kad yra pilkesni
O visi tie kurie palikti
Priskretusių dėmių vaidmeniui pasmerkti

Tuščia galva ant konvejerio paleista
Laukia savo eilėj kol šėtono bus paliesta
Ir į ją išsilaisvinimą žadanti tiesa įkrėsta
Kad gyvenimo prasmė yra
Vien hedonizmu ir pinigais grysta..

Šiam karnavale, nešamas tiesos vėjo
Mano žvilgsnis pagieža virpėjo
Kieno šitos kaukės? Kokio blogio kūrėjo?
Ar šios Apokalipsės jis norėjo?