rudens epistolės (III)

kai
po daugybės eilinių mirčių
vieną sykį numiršti
tikrai nieko tokio.
žvelgdami į šitokią daugybę
amžinybės ritmu
šokančių lapų
nepastebėjome,
jog tu kažkur dingai.
net kai verkia dangus
ir iš ilgesio miršta vėjas,
kai ištuštėja gatvės,
parkai ir alėjos –
žemėje ramu:
tavęs nėra,
ir niekas net nepastebėjo --