išspaudžiu ašarą akies kamputy:
„pabūki su manim bent tu truputį“.
„Neklausk manęs, kodėl išleidau..
Žvilgsniu šešėlius tyliai gaudau.
Jei nori - atsisėsk ant mano skruosto.
Vistiek šią naktį nesudėsiu bluosto. „
Ir ašara tipena atsargiai, nedrąsiai,
Atsitupia ant skruosto: „O manęs ar klausei?
Ar klausei: gal man trūksta draugo?
Ar rektkarčiais mane kasnors besaugo?
Ar liūdna būna kartais? gal dažniau skaudu?
Na negi dar nesupratai? Aš tavimi esu... „
Kažkas širdy, lyg smuikas suskambėjo...
ir ašarėlė skruostu link peties nubėgo.
Švelniai priglaudė ji veidu mano širdį:
„žinai? manau, mane ji irgi girdi“
Pasakė tyliai ir kažkur išnyko...
Nejau mane nakty jinai paliko?
Ir vėl suskamo žodžiai jos man ausyse:
„Aš tavimi esu“. Dabar žinau, kad tai - tiesa...