Tiesiogine prasme. Nuskint gėlę ir grožėtis gamta gali tik cinikas, kuris gali išpjaustyti medžio žievėje - I love nature.
Pusiau tiesiogine. Gėlė yra bjauri. Net durnos moterys (visos) šiais laikais vertina materiją, o ne gyvybės apraišką. Paimk aukso gabalą (užteks ir gabalėlį) ir suspausk delne, pagniaužyk, gali pabandyt atsikąst. Galbūt jis pakeis formą, bet išliks materija. O dabar paimk gėlę. Pauostyk. Kvepia. Sugniaužk, patrink tarp rankų. Pauostyk. Dvokianti žalia masė. Taip pat, kaip žmonės.
mintis puiku, iš pradžių tų keturių eilučių net per daug pasirodė, bet vieną, pabandžiau išmesti, kitą... ir kažkaip mintis nebe tokia žavi tampa :) tad viskas kaip ir tinkama, reikalinga... :)
Aciu Justickiui uz labai puiku ir issamu komentara. Skyryba is tiesu neatspindi mano pozicijos nes ji nera tiksli. Nezinau ar gerai padariau, bet man savotiskai patrauklu gavosi.
Eilėraštis tai žiūrint kaip pažiūrėsi:
1. pradžia tarsi kažką žadanti, bet pabaigi kiek nuvilianti dėl naivaus rimo (naivus rimas yra toks terminas);
2. jeigu kambarį sugretintume su kapinėmis, tą pačią vietą pavadintume gėlių kalėjimu, žiedų virpėjimu, mirtimi, išėjimu – įdomios asociacijos, bet ar autorius turėjo jas galvoje;
3. skyryba: daug ką maišo, trikdo, bet kartu ir intriguoja. Man atrodo, kad skyryba neparyškina autoriaus minčių, idėjų, t. y. atrodo, kad vienoje ar keliose vietose trūksta brūkšnių ar brūkšnio. Kita vertus, vardijimas čia irgi įdomus, bet vis dėlto nepavyksta man to vardijimo tvarkos pagauti. Žinoma, kiekviena netvarka turi savo tvarką, bet taip yra gamtoje ir savo asmeniniame pasaulyje. Pasaulyje, dovanotame skaitytojui, tvarka turi būti akivaizdžiai aiški autoriaus pozicija arba / ir bent galimybė skaitytojui pačiam susikurti savo tvarką. Aš ją šiokią tokią susikūriau ar bandau kurti, bet kyla vis tiek klausimų, o tie klausimai dėl skyrybos, manau. Skyryba ir gera, ir ne. Pvz,. rodos turėtų būti išskirtas iš abiejų pusių, nes, atrodo, kad autorius naudoja tradicinę skyrybą. Kita vertus, kableliai neišryškina to, ko tarsi išryškinta norėtųsi, bet, trečia vertus, tas vardijimas turi ir savotišką žavesį, o ypač dėl to, kad turi netikėtą pabaigą, kad ir kokia naivi ji savo turiniu ar forma (rimu( būtų.