Spalio kliedesiai

Išdžiovino lietus laimės šulinius –
Vien žvarba, liūdesys ir vienatvė.
Šiluma pralemens: „Atsisveikinu“ –
Nesulauks jokio atsako gatvė.

Nuvingiuos balkšvos sutemos grindiniu,
Išsigręš vėjas rudenio baltinius –
Nakčiai ruošis kaip senas benamis,
Užsikaišęs skyles senais laikraščiais.

Numarino lietus džiaugsmo debesį –
Lyg pelus laimės šipulius plovė.
Negraudens, nevypsos, tik užtrenks duris,
Kur rugsėjis jaukumą sukrovė.
                  ***
Už betoninių plokščių paslėpusi
Savo skaudantį ilgesį kalbina –
Susisukęs į širdį voratinkliu,
Praradimą jis tolina-artina.

Šaltas stiklas kaktoj lietų rėžia –
Nebesugeba karščio išskaidyti.
Tik giliau ir tvirčiau tiesą įkala:
Spalis parbloškė. Vasara baigėsi.

Įsileis sielon smelkiančią prieblandą,
Vėl kliedės nesibaigiančią naktį...
Ir kartos kaip pabodusią maldą:
„Dovanok, kad nemoku netekti“.